Sveikatos sistema Lietuvoje: išoperuoja, o paskui jau nebesirūpina?

Anot Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo tarybos vadovo, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidento Šarūno Narbuto, taip yra todėl, kad problema sprendžiama biurokratiškai – ignoruojama, tikintis, kad viskas išsispręs savaime.

Medicinos bendruomenės nuotaikos – blogos

Sveikatos apsaugos ministerijos pranešimas, kad į Lietuvą nori grįžti 20 studijas užsienyje baigusių medikų, yra puiki žinia – gal tai tik pradžia, gal dar tūkstančiai užsimanys grįžti, sako M. Gedminas. Bet, pabrėžia jis, dirbant šioje srityje ir žinant, kokiomis emocijomis gyvena medicinos studentai, džiaugtis ministerijai ar medicinos bendruomenei nėra kuo.

„Jei paklaustume žmonių, baigusių medicinos studijas, kiek iš jų ruošiasi dirbti užsienyje, pamatytumėte apie 50 proc. pakeltų rankų. Tokiais skaičiais džiaugtis tikrai nėra ko. Nežinome, kodėl tie 20 užsimanė grįžti. Gal jie nori dirbti farmacijos kompanijose, medicinos technikos įmonėse“, – mano M. Gedminas.

Anot jo, pagrindinė medicinos studentų būsena – nusivylimas, nes nėra aiškios vizijos ir tikslo, kur juda Lietuvos sveikatos sistema: „Mes matome epizodinius gaisrų gesinimus, kai stengiamasi užlopyti vieną ar kitą skylę. Visa medicinos bendruomenė, ne tik jaunieji gydytojai, jaučiasi apleisti.“

Formaliai įsilieti į darbo rinką Lietuvoje labai lengva, sako M.Gedminas, nes Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kur rezidentūra – studijų programa, tad nereikia įsidarbinti. Vis dėlto, tikina jis, tyrimai rodo, kad žmonės ne tik nesijaučia gerbiami viešojoje erdvėje, bet ir santykis su vyresniais kolegomis dažnai iškreiptas: „Esame tie, kurie pildo popierius ir daro kitus darbus, kurie nėra vertesni aukštesnės kvalifikacijos.“

Skirtingose įstaigose gydoma skirtingai

„Mes Lietuvoje nelabai turime standartų. Skirtingos ligoninės, skirtingi miestai turi savo mokyklas, be to, yra susipriešinimas tarp didžiųjų miestų. Kai kolegos iš rezidentūros viename mieste pereina į kitą miestą, pamato, kad tam tikros ligos gydomos visai kitaip“, – neslepia  M. Gedminas.

Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo tarybos vadovo ir Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas Š. Narbutas mano, kad tai – sisteminė problema, nors kitos šalys labai lengvai su tuo susitvarko: „Liga turi būti gydoma vienodai visose universitetinėse ligoninėse, regioninėse ligoninėse. Jei žemesnio lygmens ligoninė mato, kad gydyti negali, ji turi siųsti ten, kur gali. Lietuvoje to neturime. Išimtinių atvejų, kai gydoma vienodai, yra, bet iš esmės Vilnius gydys vienaip, Kaunas antraip, Klaipėda trečiaip, o Šiauliai ketvirtaip ir jokios atsakomybės už tai nėra. Problema yra didžiulė.“

Kai kolegos iš rezidentūros viename mieste pereina į kitą miestą, pamato, kad tam tikros ligos gydomos visai kitaip.

Viena vertus, pastebi Š. Narbutas, gydymo įstaigose susiformavusios tam tikros mokyklos. „Dabar pasaulyje yra multidisciplininės komandos – skirtingi specialistai sako, ką geriausia pacientui daryti – jį švitinti, taikyti chemoterapiją (kalbu apie onkologines ligas) ar atlikti chirurginę operaciją. Tada visi specialistai nusprendžia. Bet pas mus yra kitaip, todėl ir rodikliai nedžiugina“, – neslepia Š. Narbutas.

Lietuvoje medicina labai mistifikuota

Dar viena problema, tvirtina Š. Narbutas, – Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pusėje, kai nėra politinės valios sukurti bendrą standartą: „2007–2013 m. ES pateikė projektą, kuriame reglamentuota 100 rizikingiausių gydymo protokolų. Vadinasi, parinktos penkios ligų sritys: vaikų ligos, reumatologija, kardiologija, onkologija ir neurologija. Buvo po 20 skirtingų pačių sudėtingiausių diagnozių ir nurodyti standartai, kad būtų galima gydyti. Dirbo skirtingos institucijos, skirtingos universitetinės ligoninės ir žiūrėjo tarptautinius standartus. Projektas gautas, bet neįteisintas.“

O tai, pabrėžia M. Gedminas, paliečia kitą problemą – jaunieji gydytojai labai jaučia, kai mokomasi ne iš tarptautinių gairių.

Žinoma, sako jis, dalis jų yra įgyvendinta, bet Lietuvoje medicina labai mistifikuota: „Jei ateitumėte į gydytojų apdovanojimus, visur sakoma – magiškas darbas, magiškų rankų žmonės ir panašiai. Viskas mistifikuota. Tai rodo standarto nebuvimą.“

Anot M. Gedmino, jei esi docentas ir profesorius, jau gali laužyti tam tikras taisykles, o tai sukuria tam tikrą atstumą tarp kolegų: tarp to docento ir jaunų gydytojų, tarp to gydytojo ir slaugytojų. „Nėra tam tikro standarto, kad visi žinotume, jog esame komandos nariai, visi dirbame pagal taisykles, mūsų pagrindinis tikslas – sukurti naudą pacientui. Šitai po truputėlį juda, nes mūsų gydytojai vis dažniau važiuoja į tarptautinius kongresus, bet medicinos mistifikacija Lietuvoje vis dar labai juntama“, – įsitikinęs M. Gedminas.