Svaras apie tremtį: negalima pamiršti tokių dalykų, nes jie gali pasikartoti

Gali gyventi bet kokiame pasaulio krašte, bet turi žinoti, iš kur esi kilęs, kas esi, kokia tavo tėvynės istorija. Tuo įsitikinęs prie jaunimo organizuojamos, dienraščio "Kauno diena" remiamos tremtinių atminimui skirtos socialinio pilietiškumo akcijos "Mes niekada nepamiršim" prisidėjęs grupės "G&G Sindikatas" lyderis Gabrielius-Svaras Liaudanskas.

"Negimiau tremtyje, neištrėmė mano tėvų ar senelių, – sakė ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu apdovanotas G.Liaudanskas. – Tačiau mano giminėje buvo tremtinių ir man nuo vaikystės buvo įdomu, kur gyvenu, kokios mano šaknys, nors dauguma mokyklos ir tuometinių laikraščių "tiesų" buvo melas."

Klausantis pasakojimų, kai kurios istorijos tada jam atrodė tarsi pasakos. Netrukus tremtis, liaudies priešai ir kita skaudi realybė įgavo kitą prasmę.

"Kartą, regis, penktokas, Viekšnių kaime pas senelius radau paslėptą mūsų giminaičio Lietuvos karininko uniformą. Man labai patiko sagos su raiteliu – vyčiu. Niekam nesakęs jas nusikirpau, prisisiuvau prie mokyklinės uniformos ir nuėjau į mokyklą. Laimei, vokiečių kalbos mokytoja nebuvo KGB agentė ar pernelyg lojali sovietams. Vos prasidėjus pamokai, persigandusi mane išsivedė iš klasės ir paragino paskubėti namo. Aš nesuvokiau, ką padariau blogo. Kas tas raitelis? Kodėl kaimuose yra įdomių ženklų ir simbolių, kurių negalima rodyti? Kodėl negalima sakyti, kad senelis klausosi "Amerikos balso"? Kodėl filmuose čia gyvenantys ir už žemę kovojantys lietuviai yra priešai, o iš kažkur atėjusieji juos gaudo ir šaudo? Ir kas tie žmonės, staiga grįžę ne iš kalėjimo, bet iš kažkur pas pažįstamus, kaimynus?" – istorijos pažinimas, anot G.Liaudansko, kilęs nuo tų begalinių klausimų.

– 2009 m. buvote Sibire. Kokia tremties istorija apie žmones, ten keliavusius gyvuliniuose vagonuose, labiausiai šokiravo?

– Jei tai būtų tik viena dvi istorijos... Jų girdėjau labai daug. Baisių. Šiurpą kėlė ir kelionė į Kazachstaną, kur lankiausi politinių kalinių koncentracijos stovyklose. Ten sužinojau, kad 1948–1949 m. buvo ištremta daugybė neįgalių žmonių. Spasko lageryje, kur lankiausi, sužinojau, kad žmonės dirbo itin sunkiai: lengviausias moterų darbas – akmens skaldykloje. Tie tremtiniai gyveno duobėje.

– Gyvename dabartyje, einame į ateitį. Kodėl, kaip teigia jaunimo organizuojama socialinė pilietiškumo akcija, "Mes niekada nepamiršim"?

– Galima pažvelgti pragmatiškai – gyventi čia ir dabar. Bet pamiršdamas, nusigręši nuo savo šaknų. Kalbu savo dainos žodžiais: "Mes kaip medžiai, kai augam, tai augam į viršų, nes mes kaip medžiai, nukirtus šaknis mes numirštam."
Nesu nusistatęs prieš emigraciją, keliones. Man patinka, kai žmonės ieško savęs. Gali gyventi bet kokiame pasaulio krašte, bet niekada negali pamiršti, iš kur esi kilęs, kas esi, kokia tavo istorija ir kas tavo tėvynė. Ir visa tai – mūsų jėga! Visi, gimę Lietuvoje, turime tai atsiminti ir gerbti.

Kiekvienas lietuvis gimsta su tam tikru genofondu – tai mūsų dvasinio genofondo dalis. Ar tai pamirši?

Tremtiniai – žmonės, kurie kentėjo, nes nebuvo lojalūs priešams. Negalima pamiršti tokių dalykų, nes bet kada tai gali pasikartoti.

– Minėjote rašytojos Vandos Juknaitės žodžius, kad suaugusieji ir jaunimas gyvena tarsi lygiagrečiuose tuneliuose. Kaip suvokti jaunimui, kad labai svarbu nepamiršti daugiau nei 100 tūkst. ištremtų lietuvių istorijos?

– Negalima nieko brukti per jėgą. Jaunimas bręsta, auga, turi daug jėgų, bet dar mažai išminties. O vertybių stuburą formuojame mes, suaugusieji, namie. Jei tėvai nebus abejingi, vaikščios į rinkimus, kabins Lietuvos vėliavą, diskutuos, komentuos, eis į tautinius filmus, jaunimas įsitrauks. Mes turime įdėti tai, kas su laiku atsiras.

– Esate patriotas, Jūsų vaikai Mykolas ir Dominyka žino, kas yra Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Žalgirio mūšis?

– Mykolui – dešimt, Dominykai – šešiolika. Kartu važiavome ir į Griunvaldą, kur vyko Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių minėjimas. Susirinko daugiau nei 200 tūkst. žmonių – fantastiškas reginys! Nepamirškime svarbaus dalyko. Mums tik atrodo, kad mažai tuo domisi. Yra daug žmonių, kurie negarsiai kalba, nekomentuoja. Bet tai bręsta jų širdyse. Tremtis, priespauda paveikė beveik kiekvieną šeimą ir anksčiau ar vėliau skauduliai atsiveria.

Laikui bėgant skausmas mažėja. Jei esi žmogus, išugdytas gerbti savo tėvus, senelius, visada suprasi, gerbsi ir vertinsi tai, kaip jie gyveno. Taip bus iš kartos į kartą ir tokie procesai kuriami dešimtmečius.

Mes – maža tauta, kurią ilgai nuodijo. Vis dėlto stengiamės atsikratyti šešėlio, kad mūsų kelyje būtų mažiau tamsos. Lietuvos ateitis priklauso nuo tavęs ir nuo visų. Kaip elgsiesi, kokius sprendimus priimsi, kaip aiškinsi vaikams. Ir matau, kaip keičiamės, einame į priekį, į šviesą ir norime būti normalūs žmonės normaliame pasaulyje.

– Beje, o koks tų Lietuvos karininko uniformos sagų likimas, kurių negalėjote nešioti?

– Aš jas vis dar turiu! Senoje metalinėje ledinukų dėžutėje. Ir saugau, kad niekada nepamesčiau.

Kviečiu visus dalyvauti jaunimo organizuojamoje pilietiškumo akcijoje "Mes niekad nepamiršim".

Laukiamos nuotraukos ir istorijos

Akcija "Mes niekada nepamiršim" vyksta iki rugpjūčio 23 d. Artimųjų tremties nuotraukos su tremties istorijų aprašymais laukiamos e. paštu prisiminsim@1000lt.com, socialinio tinklo "Facebook" puslapyje www.facebook.com/mesniekadnepamirsim ir adresu: Taikos pr. 88A, Kaunas (akcijai "Mes niekad nepamiršim"). Gautos nuotraukos ir aprašymai bus eksponuojami iki rugpjūčio 23 d. šalia verslo centro "1000", Taikos pr. 88A, Kaune.