Specialiųjų poreikių etiketė tik diskriminuoja Lietuvos vaikus

– Pagal skirtingas kvalifikacijas elgesio ir emocijų sutrikimų grupė gana plati. Tai ir agresija, dėmesio koncentracijos problemos, nerimas, jautrumas, netinkamas socialinis elgesys, motorinis aktyvumas, psichozinis elgesys (pvz., šizofrenija), autizmas. O Lietuva pagal specialiųjų poreikių vaikų skaičių Europoje pirmauja. Kodėl taip atsitiko?

– Pirmiausia turime suprasti, kad už visų šių grėsmingų terminų, apibrėžimų ir etikečių yra mūsų pačių vaikai. Todėl privalome pamatyti vaiką, kad ir kokia jo situacija. Taip, Lietuva, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pasižymi tuo, kad pas mus specialiųjų poreikių vaikų daugiausia – 14 proc. Tai reiškia, kad šias etiketes mes priskiriame labai daug vaikų.

Kalbant apie emocijų ar elgesio sutrikimus, jei vaikas yra ne toks, kaip kiti, turi aplinkinius erzinančių ar nepatogių savybių, jam greitai priskiriama etiketė. Pavyzdžiui, statistika rodo, kad Švedijoje specialiųjų poreikių vaikų yra 0,4 proc. Vadinasi, ši ar kitos Skandinavijos šalys vaikų neskirsto į turinčius problemų ir neturinčius.

– Kaip pasireiškia tokių vaikų diskriminacija?

– Specialieji poreikiai jau yra etiketė, tik ji pakeitė senas „modifikuotų“ ir „adaptuotų“ etiketes. Tie terminai tikrai diskriminuojantys ir mes turime jų atisakyti. Pasaulio švietimo organizacijos, UNESCO ar Jungtinių Tautų darnaus vystymosi ketvirtas tikslas, kuris kalba apie švietimo iššūkius ir apie tai, kaip turime plėtoti švietimo sistemas, tikrai neturi tokių žmones diskriminuojančių apibrėžimų ir sampratų.

Priešingai, visos pasaulio šalys raginamos nediskriminuoti vaikų: jų kažkaip nevadinti, neperkelti į specializuotas institucijas, kurių Lietuvoje taip pat daug. Lietuva sako, kad sparčiai integruoja specialiųjų poreikių vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas, ir rodo, kad specialiųjų poreikių vaikų skaičius mokyklose auga. Bet išties auga ne vaikų, o etikečių skaičius. O negalią turinčių (vadinkim – specialiųjų poreikių) vaikų skaičius specialiosiose mokyklose lieka tas pats. Taigi mes vis labiau linkstame etiketizuoti vaikus pagal jų savybes, skirstyti į gabius ir specialiųjų poreikių. Mes netgi oficialiai, politiniu lygmeniu diskriminuojame vaikus juos taip skirstydami.

Dabar dažnai vartojame gabaus vaiko sąvoką, kuri irgi stipriai diskriminacinė. Kaip Lietuvoje atpažįstamas gabus vaikas? Vienas privatus žurnalas reitinguoja mokyklas pagal brandos egzamino rezultatus ir pagal tai, kiek vaikų įstojo į Lietuvos ar užsienio universitetus. Visi vaikai pagal brandos egzaminų rezultatus surikiuojami į vieną eilę: jei galutinis balas yra 2,6, vaikas įstos į universitetą ir gaus valstybės finansavimą, jei balas 2,4 – jis niekur nepateks ir bus pripažintas negabiu vaiku. Skirstymas į gabius ir negabius vaikus tiesiogiai lemia vaikų etiketizavimą.

„Nustatydami“ diagnozę, vartodami medicininius ir sudėtingus terminus, manome, kad vaikams padėsime, bet iš tikrųjų pakenkiame ne tik vaikų ateičiai, karjerai, dabarčiai, buvimui čia ir dabar, bet ir savo pačių bendruomenei, visuomenei. Mes skirstome žmones į tinkamus bei patogius ir į netinkamus bei nepatogius.

– Lietuvoje priimta ir tesėta vaikus, sakykim, rūšiuoti – net Valstybės pažangos strategijoje išskiriamas gabių vaikų rėmimas.

– Taip, sakoma, kad gabiems vaikams turi būti sudarytos sąlygos. Jei prieš tai būtų sakinys, kad visi vaikai yra gabūs ir visiems sudarysime sąlygas lavinti savo gabumus, būtų gerai. Bet čia pasakyta – „gabiems“. Man irgi kyla klausimas, kaip tai vertinti. Mano nuomone, absoliučiai visi vaikai yra gabūs. Būtent tai sako ir UNESCO, ir UNICEF, ir Jungtinės Tautos. Visi vaikai skirtingi, unikalūs, o švietimo politikos ir praktikos tikslas – rasti kelią, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko, matyti kiekvieno gebėjimus, talentus ir padėti juos plėtoti. Mūsų šalyje, deja, einama visiškai priešinga linkme. Kad ir prestižinių mokyklų sindromas, vaikų rūšiavimas, vaikų atranka – diskriminacinė praktika.

– Kas negerai kalbant apie vaikų atranką pagal nuopelnus?

– Atranka pagal nuopelnus – tai prestižinių mokyklų sindromas, kai sąmoningai ar ne sukuriamas prestižinės mokyklos įvaizdis, o tada visi stengiasi į ją patekti. Kai vietų mažiau nei norinčių mokytis, mokykla vaikus atsirenka, dažnai išimtinai pagal akademinius gebėjimus. Galiu paminėti atvejį, kai į vieną tokią Lietuvos mokyklą vaikas nepateko dėl žemesnio stojamojo egzamino balo, nors tas vaikas – užsienio šalyje tapo fortepijono konkurso laureatu. Taigi vėl nebuvo atsižvelgta į kitus gebėjimus, kurie nebūtinai turi būti muzikiniai. Minėta atranka ir akademinio rezultato sureikšminimas jau nenormalus, jis lemia vaikų rūšiavimą: vieni – gabūs, o kiti – specialiųjų poreikių.