Spauda – apkasuose, bet išliks

Ką dar gali spausdintas žodis pasiūlyti žmogui, šiais laikais turinčiam daugybę kitų pasirinkimų? Ar spaudai iš tiesų lemta mirti?

Apie popierinės žiniasklaidos skaitytojus ir jos ateitį Spaudos atgavimo dienos proga dienraštis "Kauno diena" kalbino Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorių, Lietuvių išeivijos instituto direktorių Egidijų Aleksandravičių. Jo nuomone, dienraštis, žurnalas, knyga šiais laikais yra galimybė gauti žinių apsaugant save nuo internete neišvengiamai užgriūvančios nereikalingos informacijos neaktualiomis temomis pliūpsnio.

– Kokie žmonės šiais laikais pirmenybę teikia būtent spausdintinei žiniasklaidai? Gal tai tėra sentimentai? – pasiteiravome E.Aleksandravičiaus.

– Man pačiam įsigyti spausdintą knygą ar kitą leidinį yra svarbu, nors taip ir išleidžiu daugiau pinigų. Kompiuterio ekranas negali atstoti to realios knygos, laikraščio, žurnalo skaitymo jaukumo ir intymumo. Knyga, leidinys dabar yra poilsis nuo išsiplėtojusių interneto plepalų. Skaitantysis, kuris nori tam tikros dvasinės švaros, jau nebegali pakęsti portaluose esančių beverčių žinių bevertėmis temomis sangrūdų, kurias arogantiški leidėjai ir redaktoriai jiems kiša galvodami, kad tiems buduliams skaitytojams to ir reikia. Juk negali atsiversti interneto portalo ir iš karto rasti tą vieną gerą rašinį, nepamatęs viso jį aplipusio įtartino geltonumo vaizdelio. Tuomet pasiimi spausdintą leidinį, kuris tave palieka su pačiu savimi, savo jaukiame lizde, sustiprėja tyloje atsirandantis susimąstymas. Su knyga lengviau grįžti prie tam tikrų moralinių, vertybinių pasirinkimų klausimų, taip pat, kaip ir su žmogumi bendrauti akis į akį į veidą kokioje nors kavinukėje yra absoliučiai aukščiau infantilios iliuzijos, kad penki tūkstančiai "Facebook" "draugų" kaip nors sumažins tavo vienatvę.

Vis dėlto grįžimo prie senųjų žiniasklaidos formų negalima laikyti masišku reiškiniu. Pavyzdžiui, nepaisant įvairių garso skaitmenizacijos būdų, labai populiarios pasidarė vinilinės plokštelės. Jų kaina Aleksoto turguje yra tokia, kad už vienos kainą Vermonte (JAV) nusipirkčiau keturias. Socialinis psichologas, tikėtina, sakytų, kad tai yra tam tikro sakralumo ženklai, betarpiško santykio poreikis. Tačiau, nors tokia mada ūgteli, ji vis dėlto nėra masinė. Tai tik kaip prasiplėtusi šalikelė, bet tikrai ne pats kelias ir ne esminė permaina.

– Apskritai, ar lietuviai – skaitanti tauta?

– XIX a. tikroji, gražioji, kilnioji, o drauge ir geltonoji spauda išniro į paviršių. Masinis raštingumas, kuris buvo susijęs su industrinės visuomenės atsiradimu, buvo tiesiog neišvengiamas. Tačiau net tais laikais nedaug žmonių skaitė storas knygas. Netgi rusų cenzūra XIX a. pabaigoje necenzūravo storų įvežtinių knygų, suprantant, kad vis tiek jų praktiškai niekas neskaitys arba skaitys tiek mažai žmonių, kad to įtaka nekels pavojaus.

Spaudos kilimo metu lietuviai buvo dvigubai nuskriausti. Pirmiausia dėl to, kad buvome įkalinti kraštutinio konservatizmo, atsilikimo, agrarinio kraštovaizdžio. Antra, dėl rusų indoktrinacijos, rusifikacijos politikos mūsų spauda lotyniškais rašmenimis buvo uždrausta. Tad iš vienos pusės nesivystė socialinis poreikis ugdyti raštingumą ir skaitymo kultūrą, o iš kitos pusės juos malšino rusų asimiliaciniai planai. Europoje yra mažai tautų, kurios tai patyrė. Reikiamu momentu reikėjo skatinti raštingumą ir skaitymą, o mes buvome iš to iškirpti. Taip lietuvių sąmonėje, viena vertus, susiklostė fetišas knygoms, spaudos ir knygų šventės labai sureikšminamos, kita vertus, vis tiek esame vidutiniškai mažiau skaitantys negu kaimynai. Galbūt leidėjai pasakytų, kad atsiranda kitokių tendencijų, bet, iš istoriko pozicijos žiūrint, mes labiau fetišuojame skaitymą, nei iš tiesų labai daug skaitome.

– Jeigu darytume prielaidą, kad prie spaudos vis labiau linktų grįžti išprusę žmonės, ar lietuviškoji spauda atitinka jų kokybės lūkesčius?

– Su pavydu žiūriu į kai kuriuos vokiečių, britų, amerikiečių laikraščius, kurie turi aiškią orientaciją: kuris yra konservatyvesnis, kuris labiau kairysis, o kuris – liberalesnis. Taip didėja žiniasklaidos patikimumas, nes iš tiesų joks žurnalistas ir joks mokslininkas nėra objektyvus, tik turi galėti neslėpti savo pasaulėžiūros, kad skaitytojas lengviau susigaudytų tarp požiūrių.

To, kokia bus ateitis, niekas nežino. Galime tik žinoti, ko norime, o tarp to, ko norime, ir to, kokią tikrovę, net ir stengiantis mums tame dalyvauti, sukurs rytojus, gali būti nemažas skirtumas. Degeneracijos požymių daugoka ir Vakarų žiniasklaidoje. Bet mums sunkiau. Labiausiai tikiu ne atskirais leidiniais, o konkrečiais žmonėmis, žurnalistais, kuriais pasikliauju nepriklausomai nuo to, kuriame leidinyje jie tuo metu dirba. Tikiu, kad įmanomi korektiško, kilnaus žurnalistinio elgesio atvejai.

– Kalbos apie spausdinto žodžio mirtį bent kol kas ir teliks kalbomis?

– Manau, kad spauda bent jau paskutiniuose apkasuose visuomet išliks. Ji prašosi paimama į rankas, jos spaudos ženklai, išnyrantys per puslapius, kvapas, čežesys prašosi mūsų dėmesio, sąlyčio su pirštais. Nemanau, kad popierinių laikraščių ir žurnalų skaitytojų labai mažėtų, o galiausiai šis skaičius stabilizuosis.

Komentaras

Deimantas Jastramskis
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius, docentas

Nenorėčiau stereotipizuoti spausdintinės žiniasklaidos vartotojo – ją skaito labai įvairūs žmonės, net ir nemažai jaunimo skaito žurnalus. Kalbant apie spausdintos žiniasklaidos kokybę reikia pasakyti, kad kokia nors žiniasklaidos forma savaime kokybės negarantuoja. O ieškantis patikimos ir profesionaliai parengtos spaudos Lietuvos skaitytojas dar turi iš ko rinktis.

Tiesa, daugelis žiniasklaidos organizacijų nėra pakankamai ekonomiškai pajėgios, todėl kurti kokybiškesnį turinį stokoja išteklių. Kita vertus, nemažai daliai vartotojų geresnės kokybės ir nereikia. Iš dalies žiniasklaidos kokybę gali lemti išmani valstybės politika, nukreipta į žiniasklaidos stiprinimą, pavyzdžiui, sukuriant efektyvią subsidijų sistemą, tai daug metų daroma Skandinavijos šalyse.

Kad ir kaip būtų, manau, kad spausdintinė žiniasklaida mirs tik tuomet, kai mirs paskutinis jos skaitytojas.