Sociologas: emigrantai tik iš pradžių linkę nurašyti Lietuvą

Paprastai emigrantai pirmaisiais metais labiau linkę nuvertinti Lietuvą, bet, pagyvenus užsienyje porą trejetą metų ar ilgiau, grįžta noras išsaugoti tėvynę ir tautinį tapatumą, pastebi grįžtamąją emigraciją tyrinėjantis sociologas Liutauras Labanauskas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad suvokimas, ką turi ir koks esi, ateina tada, kai būni tarp kitokių: „Jeigu, tarkim, aš esu vienas arba mes, kaip tauta, esame vieni, užsidarę ir šalia mūsų nėra kitokių, mes net negalime suprasti, kas mes patys esame ir kuo skiriamės nuo kitų. [...] Noras atsiverti ir suprasti, kas mes esame, dažnai atsiranda susidūrus su kitomis kultūromis, pagyvenus kitoje šalyje“.

Per nepriklausomybės laikotarpį gyventojų skaičius sumažėjo 18 proc. Tiesa, nors skaičiai ir negali tiksliai parodyti, kokią emigravusiųjų dalį sudaro aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, vis dėlto intelektine emigracija susirūpinta kaip grėsme vietinei žinių ekonomikai ir visai visuomenei. Kita vertus, šiandien tyrinėtojai vis garsiau kalba ir apie grįžtamąją emigraciją – protų grįžimą.

Apie patyrimą, darbo, pilietybės ir tautinio tapatumo tarpusavio ryšius su L. Labanausku kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Kaip šiandien atrodo mobili Lietuva? Ką išskirtumėte?

Galima kalbėti apie visus nepriklausomybės metus nuo 1990-ųjų iki dabar ir sąlyginai juos padalyti į du didelius laikotarpius, t. y. iki ir po Europos Sąjungos plėtros. Pirmajam laikotarpiui buvo būdinga tiek legali, tiek nelegali emigracija. Iš pradžių – labiau nelegali, paskui ji buvo legalizuota ir nuolat augo. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad iš Lietuvos išvyko daug tarybinės armijos dalinių, o tai irgi mažino gyventojų skaičių.

Po Europos Sąjungos plėtros prasidėjo visiškai nevaržomas asmenų judėjimas ir šiek tiek keitėsi kryptys. Prieš plėtrą pagrindinės kryptys buvo Vokietija, Skandinavija, Amerika, Didžioji Britanija, Airija. Paskui Airija ir Didžioji Britanija, Ispanija ir Skandinavija tapo ypatingos traukos šalimis, nes jos iškart, nuo pat įstojimo dienos, nevaržė asmenų judėjimo. Suintensyvėjimas įvairiais metais buvo matuojamas skirtingai, todėl duomenys svyruoja.

Naujausiais, pernai metų duomenimis, iš Lietuvos išvyko apie 40 tūkst. žmonių, tačiau grįžo apie 17–20 tūkst. Tai reiškia, kad migracija turi tam tikrų cirkuliacinių bruožų: ne vien emigruojama, bet išvažiuojama, sugrįžtama, vėl išvažiuojama. Taigi migracija daug mobilesnė, negu statistika pajėgia viską suskaičiuoti.

Kokios mobilumo priežastys šiandien? Įprasta pabrėžti ekonomines, bet ar vien jos lemia migraciją?

Tyrimai, ypač kokybiniai, rodo, kad labai dažnėja atvejų, kai migraciją lemia ne ekonominės priežastys. Kartais jos nurodomos pirmiausia, bet iškart po jų pasakoma, kad žmogus dar būtų pagalvojęs ir neišvažiavęs, jei ne neatsakingas valdymas, korupcija, tam tikras susipriešinimas su valstybe, valstybės autoriteto, stipraus įvaizdžio nebuvimas, santykiai tarp žmonių.

Žinoma, yra nemažai priežasčių, net ir klimatas gali turėti įtakos. Vis dažniau išgirstu, kad emigruojama dėl klimato, bet taip elgiasi žmonės, kurie jau daug pasiekę ir jiems visai nesvarbu, kur gyventi. Vis dėlto tokių atvejų mažai. Pagrindinės ne ekonominės priežastys – susipriešinimas su valstybe ir valstybės autoriteto nebuvimas.

Tyrinėjate intelektinį kapitalą, protų nutekėjimą. Kaip apibūdintumėte protų nutekėjimo mastą? Kas yra protų nutekėjimas?

Protų nutekėjimas paprastai įvardijamas kaip kvalifikuoto asmens išvykimas į kitą šalį ir dažnai darbas ne pagal kvalifikaciją. Tai buvo būdinga pradžioje, pirmaisiais nepriklausomybės metais. Protų nutekėjimas migracijos tyrimuose visada yra pilkoji zona, nes santykinai jis nėra dažnai išskiriamas bendrame migrantų sraute, yra nematomas, paslėptas. Kyla daug diskusijų, kada jau kalbama apie protų nutekėjimą, o kada – dar apie emigraciją. Taigi kategorijos susipina.

Priimta sakyti, kad protų nutekėjimas yra tada, kai išvyksta asmuo, turintis aukštąjį, universiteto ar koledžo, išsilavinimą, kurio studijos truko ne mažiau nei trejus metus. Kiti mokslininkai mano, kad apie protų nutekėjimą galima kalbėti, kai išvyksta tik aukščiausios kvalifikacijos specialistai, tarkim, mokslo daktarai, ypatingų gebėjimų turintys asmenys ir pan. Taigi skaičiai nėra labai tikslūs.

Pasakymas „protų nutekėjimas“ turi tokią neigiamą konotaciją, tarsi tai netektis. Kokios iš tiesų protų nutekėjimo pasekmės?

Nereikia pamiršti, kad yra ir protų įtekėjimas arba protų mainai. Neigiamos pasekmės, žinoma, nemenkos: prarandama dalis kvalifikuotos darbo jėgos, todėl sumažėja valstybės galimybės plėtoti tam tikras sritis ar tam tikrus sektorius. Tada sunkiau iš užsienio pritraukti investicijų, nes kvalifikuoti žmonės dažnai yra visos socialinės sistemos priešakyje, jie novatoriški, turi daug idėjų ir siekia tikslų. Socialinė netektis ta, kad sunkiau formuotis vidurinei klasei. Kai iš šalies išvyksta kvalifikuota darbo jėga, mes savaime prarandame tą segmentą, kuris sudaro visuomenės branduolį, – tai išsilavinusių, auginančių vaikus, vartojančių žmonių kohorta. Taigi mažėja ir vartojimas, nes tie žmonės vis tiek uždirba daugiau nei nekvalifikuoti asmenys.

O kokia nauda? Jeigu žmogus išvažiuoja, jis netgi ir blogoje darbovietėje išmoksta kažką nauja. Jeigu, tarkim, chirurgas nesužino kažko labai naujo apie operacijas, jis vis tiek sužino apie ligoninę, darbo organizavimą, vadybą, darbo krūvio paskirstymą, ir tai jau gerai, nes vėliau šias žinias galima pritaikyti tobulinant darbo organizavimo procesą (nekalbu apie specifines tam tikros srities žinias, kurios irgi svarbus veiksnys). Problema tik ta, kad Lietuvoje ne visada galima pritaikyti specifines žinias. Jeigu labai skiriasi valstybės ekonominis išsivystymas, specifinės žinios apie tam tikrą sektorių, specialybės sritį ne visada lengvai perkeliamos iš vienos valstybės į kitą dėl tam tikrų kultūrinių ir ekonominių skirtumų.

Net valstybiniu lygmeniu rengiamos nutekėjusių protų sugrąžinimo programos. Kokia jūsų nuomonė apie jas? Ar jos gali būti paveikios, ar apskritai jų reikia?

Jeigu galimos investicijos, yra finansinių galimybių remti tokią programą ir skirti jai lėšų, bet kokiu atveju (net jei žmogus pakviečiamas sugrįžti trumpam, porai savaičių) tai naudinga. Nebūtinai žmogus turi būti tam tikroje teritorijoje, tam tikroje valstybėje, kad galėtų vykti žinių mainai ir inovacijos. Tarkim, jei į Lietuvą atvažiuoja koks nanotechnologijos mokslus baigęs mokslininkas iš Amerikos ir parodo, porą savaičių pamoko, pakonsultuoja savo kolegas ar studentus, tai irgi padeda rasti naujų idėjų, skatina investicijas.

Mokslinėje literatūroje labai daug kalbama, kad būtent asmenybės, individualūs ryšiai, kontaktai padeda burti į tarptautines komandas tos pačios srities specialistus, o iš to valstybė taip pat gali gauti naudos. Aš už tokias programas, tik kartais sunku nustatyti labai griežtus atrankos kriterijus, sudėtinga investuoti į žmones, nes niekada nežinai, ar atsipirks. Vis dėlto manau, kad investuoti į žmogų ir bandyti visada verta.

Kokios galėtų būti protų sugrąžinimo programos? Kaip galima investuoti į žmogų?

Įvairios šalys bando visaip, yra įvairių būdų. Viena iš galimybių valstybės mastu – imigracijos politikos buvimas, t. y. ieškoma talentų. Yra nemažai valstybių, kurios turi specialias vizų programas. JAV turi programų mokslininkams, menininkams, sportininkams ar investuotojams, kurie Amerikoje investuoja daugiau nei 1 mln. dolerių. Visada laukiami ir tie, kurie sukuria 10 darbo vietų. Taigi ir mūsų valstybė galėtų kryptingiau dirbti imigracijos srityje. Žinoma, varteliai vis tiek neturėtų būti labai atviri, bet nereikia jų ir visiškai uždaryti. Darbas turbūt vyksta, valstybė inicijuoja atskiras sugrąžinimo programas, bet jų gali būti ir daugiau.

Kas motyvuoja lietuvius, įgijusius išsilavinimą užsienyje, dirbančius ten, sugrįžti į Lietuvą?

Kiekvienas žmogus nori jaustis pripažintas, vertinamas, gerbiamas. Kartais užtenka paprasto žmogiško dėmesio, ir kai kurie yra pasiryžę daug padaryti net nemokamai. O jeigu dar yra galimybė paskatinti materialiai, tai tik sveikintina.

Tikrai nepopuliariai skamba, kad ne vien pinigai verčia pasaulį suktis.

Tai labai asmeniški dalykai, bet žmogui valstybė ar vieta, kurioje jis gimė, dažniausiai kažką reiškia. Jis gali norėti ir nenorėti fiziškai į ją atvykti, bet tai nepasirenkamas dalykas ir iš to, matyt, kyla viena iš giluminių priežasčių, kodėl kartais norisi kažką padaryti nemokamai. Be to, svarbu ir vertybės: žmonių solidarumas, geranoriškumo principas, moralinis įsipareigojimas, kad štai tavo darbas arba parodytas noras gali būti vertingas.

Turbūt būtų galima kalbėti apie darbo, pilietybės ir tautinio tapatumo ryšius?

Kalbėdami apie emigraciją, mes dažnai pamirštame vieną labai teigiamą dalyką – iš Lietuvos kol kas išvažiuoja gyventojai, bet ne piliečiai. Net ir didžioji dalis vadinamųjų ekonominių emigrantų, užsienyje dirbantys žmonės vis tiek yra Lietuvos piliečiai. Žinoma, yra atvejų, kai Lietuvos pilietybės atsisakoma, bet dauguma stengiasi ją išsaugoti. Čia esminė skirtis: darbo vieta yra tik darbo vieta; yra šalis, kur žmogus dirba, ir yra šalis, kurios pilietis žmogus yra. Taigi sąsajos tokios.

Iš to ir kyla buvimo tarp tokių pačių, kaip ir tu, jausmas. Tuomet pradedami svarstyti tautinio tapatumo klausimai. Žinoma, migracijos atveju gali būti įvairių tautinio tapatumo išsaugojimo arba kaip tik nesaugojimo variantų. Vienais atvejais žmonės nori pamiršti, ištrinti lietuviškumą ir bandyti tapti tokie pat, kaip ir valstybės, kurioje jie gyvena, piliečiai arba aplinkiniai, su kuriais dirbama. Kiti kaip tik stengiasi kuo labiau saugoti tautinę tapatybę ir vaikus mokyti kalbėti lietuviškai.

Pastebėta, kad paprastai emigrantai pirmaisiais metais labiau linkę „nurašyti“ Lietuvą, jos nevertinti, bet vėliau, pagyvenus porą trejetą metų ar ilgiau, sugrįžta noras išlaikyti tėvynę ir išsaugoti tautinį tapatumą. Tai labai priklauso ir nuo išsilavinimo. Išsilavinę, kvalifikuoti žmonės labiau galvoja apie tėvynę, jaučia įsipareigojimą savo valstybei.

Ko gero, apie norą, poreikį išsaugoti tautinį tapatumą galvojama tokiu atveju, jei kažkur užsienyje žmogus nesusilieja su tenykšte kultūra. Tuomet galime kalbėti, kad migraciją namo nebūtinai lemia anksčiau minėti sentimentai savo šaliai, bet ir nusivylimas nepritapus kitur.

Žinoma, visada yra žmonių, kurie kažkur nepritampa, jiems sunku integruotis, tai gali lemti ir amžius. Jauni žmonės daug lengviau integruojasi ir kartais pamiršta apie lietuviškumo saugojimą. Aš tik įžvelgiu vieną paradoksą: kalbėdami (ir apskritai žiniasklaidoje) mes labai dažnai bandome kažką išsaugoti, išlaikyti nepasižiūrėdami, o ką gi mes čia saugome ir ką turime. Manau, kad kaip tik reikia žiūrėti į tautinį tapatumą, mes turime jį plėtoti.

Teko girdėti komentarą, kad mums gal ir įdomu būtų apsiauti vyžas, bet juk nepradėsime kasdien jų avėti. Taigi mums reikia atsiverti, susivokti, ką norime išsaugoti. Suvokimas, ką tu turi ir koks tu esi (tapatumas ir parodo, koks aš esu, kolektyvinis tapatumas parodo, kokie esame mes), ateina tik tada, kai būni tarp kitokių. Jeigu, tarkim, aš esu vienas arba mes, kaip tauta, esame vieni, užsidarę ir šalia mūsų nėra kitokių, mes net negalime suprasti, kas mes patys esame ir kuo skiriamės nuo kitų. Tada mes negalime apmąstyti savęs, nes žmogaus protas negali būti kaip uždara sistema, jis savaime turi ieškoti kažkokio oponento, lyginti ir taip suvokti. Taigi noras atsiverti ir suprasti, kas mes esame, dažnai atsiranda susidūrus su kitomis kultūromis, pagyvenus kitoje šalyje. Tai vienas iš gerų dalykų, kurie skatina žmogų galvoti ir apie šituos klausimus.

Šiame kontekste protų nutekėjimas ir gąsdinimas, kad tuoj išvažiuos visi išsilavinę, protingi specialistai, neskamba labai baisiai.

Manau, niekada nereikia bijoti išvažiavimo – vis tiek tuščia vieta, kaip sakoma, ilgai nebūna. Pokyčiai vyksta ne revoliucijos, o evoliucijos būdu, reikia tik ne panikuoti, o stengtis, gerinti padėtį čia ir žiūrėti, ką mes galime padaryti, kad būtų geriau. Jokie planai sustabdyti tikrai nepavyks ir tai iš dalies lemia mūsų valstybės ekonominis gyvenimas ir istorija.

Kartu tai lemia ir globalūs procesai. Tarkim, kai kurios korporacijos, kurios traukia ypač aukštos kvalifikacijos žmones, yra galingesnės negu valstybės, ir mes tikrai nepakovosime su korporacijomis, ieškančiomis talentų. Vienintelis būdas – bandyti su jomis bendradarbiauti ir joms atsiverti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Emigrante

Emigrante  portretas
Tikrai niekas manes neprivers gryzti i Lietuva ....lietuve as galiu buti bet kur ir man nebutina gyventi bananu respublikoje delto...

emigrant

emigrant portretas
Absoliuti neteisybe.Jau eina astunti metai emigracijoje,reikalai eina puikiai,o ant LT dejau dideli.... ir net pamirsau kas tai yra, niekada gyvenime negrysiu i ta degradavusiu bezdzioniu sali !!!!!!!!!!!!!!

loreta

loreta portretas
Išvažiavau dėl klimato, bet stebint iš šalies politinę ekonominę ir socialinę situaciją suprantu iš kokio "mėšlo" išlipau. Grįžtu tik artimuosius aplankyti. Apmaudu pripažinti - šalis be ateities. ...Negaila juodbėrių bėrų, Jaunų dienų jaunam negaila. Man gaila tik tavęs vienos Įsigalvojusios, liūdnos — Akim tyliųjų ežerų... Tavęs man begaliniai gaila Ir tavo ašarų tyrų..." S.Neris
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių