Šimtai žmonių pagerbė Aukštaitijos partizanus

Žygyje dalyvavęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis sakė, kad partizanų kovos padėjo Lietuvai išlikti ir atkurti nepriklausomybę.

10 kilometrų ilgio maršrute žygeiviai aplankė Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities, Algimanto apygardos vadovybės ir kitos buvusių partizanų bunkerių vietas, taip pat kapines, kuriose palaidoti Algimanto apygardos partizanai.

Pėsčiųjų žygio trasa baigėsi prie Algimanto apygardos partizanų vadavietės, kurioje 1949 metų vasarą Algimanto apygardos vadu paskirtas Antanas Starkus-Montė įrengė įspūdingo dydžio bunkerį. Pagerbimo ceremonija su partizanų dainomis ir kariškomis vaišėmis, pranešė Krašto apsaugos ministerija.

Per visą partizaninį karą Šimonių giria buvo labai svarbi Algimanto apygardos partizanų telkimosi vieta. Girioje 1947 metų kovo mėnesį įsikūrė Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadavietė. Iš ten buvo vadovaujama visam pasipriešinimo judėjimui Aukštaitijoje. 1949 vasarą šioje girioje vadavietę įsirengė Algimanto apygardos vadovybė. Girioje telkėsi didžioji dalis Šarūno rinktinės partizanų. 

Partizanų  būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 metų vasaros pabaigoje. Partizanai  vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai.

1944-1946 metais susidarė dideli, iki šimto kovotojų   partizanų  būriai. Apie 30 tūkst. vyrų kontroliavo visą Lietuvą, išskyrus miestus. Jie eidavo į mūšį su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu.

Partizanų  karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus. Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo informacijos pasaulio, apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai, per visą partizaninio  karo laikotarpį buvo leidžiama 80 pavadinimų periodinių leidinių.

Antrame etape 1946-1948 metais kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų partizanai  sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto   partizaninio  karo taktikos. Partizanams  pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos. 1949 metų vasario 16-ąją partizanai  paskelbė deklaraciją, kurioje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos demokratiniai valdymo principai.

Kovai su   partizanais  Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė, prie jų įkurti naikintojų batalionai, lietuvių vadinti stribais. Represinės struktūros į Sibirą trėmė   partizanų  šeimas, pusnuogius žuvusių   partizanų  kūnus išmedavo centrinėse miestelių aikštėse.

Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953-iųjų pavasarį.

Iš visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias, čia dar naiviai tikėta Vakarais, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija įvykdys Atlanto Chartijos pažadus grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.