Seimo pirmininkė: nepamiršti tremtinių yra šventa pareiga

„Niekuo nenusikaltę, nesuprasdami, kas vyksta, ir nenujausdami, kad jie jau yra pasmerkti, šie žmonės buvo sugrūsti į vagonus ir išvežti į netinkamas žmonėms gyventi Rusijos teritorijas. Sovietų budeliai negailėjo nei laiko, nei pinigų tam, kad mūsų tėvynainiai būtų ištremti kuo toliau į šiaurę, į amžino įšalo žemę. Deja, labai daug lietuvių negrįžo iš tremties vietų. Mūsų šventa pareiga yra niekada šių tremtinių nepamiršti“, – minėjime Seime antradienį sakė L.Graužinienė.

Savo kalboje ji pabrėžė, kad tik viltis padėjo tremtiniams išgyventi – atšiauriose gamtos sąlygose, matant mirštančius savo artimuosius.

„Kas galėjo padėti mūsų tremtiniams, kovojantiems už savo gyvybes atšiauriausiomis gamtos sąlygomis? Jų namais tapo vietovės, kuriose nebuvo jokio žmogaus buvimo pėdsako – jokios užuovėjos, nei medžių, nei krūmų, nei žolės, vien amžino įšalo sukaustyta tundra, padengta plonu samanų sluoksniu. Juos palaikė tik viltis, vien tik viltis išgyventi“, – kalbėjo L.Graužinienė.

Vaikystėje į Sibirą ištremta Seimo narė Vida Marija Čigriejienė savo kalboje pabrėžė lietuvių kalbos svarbą ir būtinybę ją išsaugoti.

„Ar galėjome būdami tremtyje numatyti, kad atkūrus Lietuvos valstybingumą, šiandien reikės visiems įrodinėti, kad lietuvių kalba yra neįkainojamas mūsų valstybės turtas ir ją reikės ginti? Mes mokėmės lietuvių kalbos, rašto vos ne balanos gadynės sąlygomis, kai mus supančioje aplinkoje skambėjo svetima kalba, o prakalbę lietuviškai būdavome išvadinami fašistais, banditais“, – kalbėjo parlamentarė.

„Šiandien protu nesuvokiu, kodėl turime keisti savo kalbos abėcėlę vardan to, kad įtiktume kai kuriems asmenims rašyti vardus ir pavardes, kaip jie nori, ne lietuviškais rašmenimis. Ar tauta tokiems iniciatoriams suteikė įgaliojimą darkyti lietuvių kalbą ir jos abėcėlę, iškraipyti vardų, pavardžių, vietovardžių rašymą, niekinti Lietuvos Konstituciją?“ – retoriškai klausė V.M.Čigriejienė, kalbėdama apie iniciatyvas liberalizuoti pavardžių rašybą dokumentuose.

Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas užsiminė apie demografines problemas ir ragino įsiklausyti į popiežiaus Pranciškaus žodžius, kuriais jis sakė svajojantis apie „jauną Europą, kuri dar sugeba būti motina; motina, kuri turi savyje gyvybės, gerbia gyvybę ir teikia gyvenimo viltį“.

„Svajokime ir mes apie tokią Lietuvą. Ir ne tik svajokime – bendromis pastangomis kurkime ją“, – kvietė vyskupas, sakydamas, kad kitą reikia matyti kaip unikalų asmenį, „o ne kolektyvinį stereotipą“, saugoti gyvybę, taip pat ir negimusią.

„Atgavę laisvę, iš Sibiro stengėmės susigrąžinti bent tremtinių palaikus. Dar svarbiau susigrąžinti jų dvasią, tikėjimą, ištvermę, meilę Tėvynei ne todėl, kad ji daug duoda, o todėl, kad dėl jos ir žmonių galime daug nuveikti. Šiandien gresia kitokios tremtys – vaikai ištremiami iš savo vaikystės, kai auga be šeimos šilumos; šeimos ištremiamos iš savo namų, kai negali oriai kurti savo gyvenimo, piliečiai ištremiami iš politinio gyvenimo, kai nemato pasitikėjimo vertų atstovų. Ar Lietuva, krentanti į demografinę duobę, nebus ištremta iš pasaulio ateities?“ – kalbėjo L.Virbalas.

Antradienį Lietuva mini 1941 metais pradėtas Lietuvos gyventojų pirmąsias masines tremtis ir žudynes. 1941 metų birželio 14 dieną sovietų okupacinė valdžia pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į SSRS lagerius ir kalėjimus. Atkūrus nepriklausomybę birželio 14-oji Lietuvoje pažymima kaip Gedulo ir vilties diena.

Sovietinės okupacijos metu iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių, taip pat tūkstančiai žuvo lageriuose.