Sausio 13-oji - trūkinėti pradedantis cementas

Istorikas Zenonas Butkus teigia, kad Sausio 13-osios įvykiai simbolizuoja pergalingą Lietuvos-Sovietų Sąjungos karą. Pasak jo, taiki kova prieš sovietų agresiją buvo lietuvių tautiškumo ir valstybės kūrimosi cementas, kuris šiandien jau pradeda trūkinėti.

Filosofas Gintautas Mažeikis priduria, kad visos valstybinės šventės, jei jos ir toliau bus minimos trafaretiškai, paprasčiausiai ilgai neišgyvens.

Simbolizuoja pergalę

Pasak Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dekano Z.Butkaus, Sausio 13-osios įvykiai simbolizuoja ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos karą, ir Lietuvos pergalę.

„Tai buvo Sovietų Sąjungos karas p rieš Lietuvą, prieš jos paskelbtą Nepriklausomybę, ir faktiškai tai buvo Lietuvos pergalė“, - apie Sausio 13-osios įvykių svarbą kalbėjo Z. Butkus.

Pasak istoriko, Sovietų Sąjungos prigimtis - savo teritoriją išlaikyti jėga - buvo atskleista slopinant nepriklausomybės siekius Vengrijoje (1956 m.), Čekoslovakijoje (1968 m.), tad įvykiai Lietuvoje nėra išskirtiniai. Antra vertus, nors daug tautų siekė vieno tikslo, pasipriešinimo Sovietų Sąjungai simboliu galėjo tapti tik vienas įvykis. Juo tapo Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos bei Aukščiausiosios Tarybos gynimas 1991 metų sausio 13-ąją.

„Lietuva pasipriešino, jėga nebesuveikė [...] Tai tapo simboliu. Daug tautų kovojo, bet simbolis pasirenkamas vienas“, - lrt.lt sakė Z. Butkus.

„Sovietų Sąjungoje nebuvo abejojama, kad komunizmas įsigalės visame pasaulyje, didžiausias rebusas buvo tai, kokioje valstybėje komunizmas įsigalės paskutinis [...] Klausimas, kad galbūt ne visas pasaulis bus raudonas, nebuvo keliamas“, - pridūrė istorikas Z. Butkus.  

Anot VU Istorijos fakulteto dekano, Sausio 13-osios įvykiai buvo „tarsi cementas lietuvių tautiškumui ir valstybės kūrimuisi“. Antra vertus, jis pripažino, kad šis cementas dabar pradeda skilinėti, mat ekonominės naudos siekis išstumia tautiškus jausmus.

„Sausio 13-osios įvykiai buvo labai stiprus cementas, bet dabar jis kiek išblėsęs. Tai nulėmė nemokėjimas prisitaikyti, ekonomika. Lietuva nepradėjo skatinti gamybos. Jūs ir aš, mes, nuo galvos iki kojų apauti nelietuviška produkcija. Krizė yra natūrali Lietuvos būsena, o anksčiau buvęs pakilimas yra nenatūralus“, - kalbėjo istorikas Z. Butkus.

„To neišsaugos joks cementas. Kapitalas bėga į prekybą, akropolius, panoramas ir ozus, o kas iš to? Negaminame nei kepurių, batų, kelnių, džinsų, vaikus apipilame kenksmingais žaislais. Tai yra katastrofinė bėda“, - mano profesorius Z. Butkus.    

Lietuvoje valstybinės šventės praranda savo svarbą

Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad viena iš švenčių funkcijų yra stiprinti tam tikrą socialinę, religinę ar politinę žmonių tapatybę. Pasak profesoriaus, to taip ir neišmokta per visą Nepriklausomybės laikotarpį: tiek Kovo 11-osios, tiek Vasario 16-osios, tiek Sausio 13-osios minėjimai yra trafaretiniai renginiai, dažnai neįsileidžiantys laisvos pilietinės iniciatyvos.

„Žmonės tik švenčių metu ir švenčių dėka geriau prisimena, kad jie yra nepriklausomi, kad jie yra laisvi, kad jie yra lietuviai, kad jie turi istorinius tarpusavio ryšius ir istorinę atsakomybę vienas kitam, o ne administracijai, valdžiai ir kanonams. Tai yra tam tikras „įpilietinimo“ mechanizmas, o kai jis blogai veikia, tai ir „įpilietinimas“ prastai funkcionuoja“, - apie švenčių prasmę kalbėjo filosofas.

Jis priduria, kad tautiškumas, pilietiškumas šalyje nyksta dėl to, jog įvairūs valstybiniai minėjimai yra dogmatiški, trafaretiški, tad atstumia didžiąją dalį piliečių.

„Yra dar Lietuvoje žmonių, kurie įsivaizduoja, kad šventės turi būti vieningos ir visuotinės, o šių švenčių metu nevalia kitaip įsivaizduoti ir kitaip interpretuoti įvykių. Paprastai tokios dogmatizuotos šventės ilgai neišgyvena [...] Žmonėms nesuteikiama entuziazmo, manoma, kad tai išskirtinės žmonių grupės šventė, jų prerogatyva, o kiti turi žiūrėti į juos, garbinti ir minėti“, - lrt.lt sakė G. Mažeikis.

Alternatyvos - ne Nepriklausomybės neigimas

„Gera šventė yra tada, kai rengiama daug tarpusavyje konkuruojančių alternatyvių renginių. Pavyzdžiui, jei švenčiamos Užgavėnės, tai renginių daug, jie įvairūs bei į savo aplinką vilioja skirtingus dalyvius“, - sakė G. Mažeikis.

„Kodėl tai neperkeliama į valstybines šventes? Alternatyvios piliečių grupės gali lygiai taip pat organizuoti alternatyvius šventimus, o konkurencingumas yra gyvybingumo pagrindas. Visos šventės ir ritualai yra gyvi žaidimu. Jei nėra tam tikro ekstaziškumo, paprastai tokios šventės ilgai neišbūna“, - sakė profesorius.

„Švenčiant valstybines šventes dažniausiai susiduriama su kanonizuota atmintimi, kuri neleidžia lenktyniauti, kuri nesuteikia galimybės kitaip interpretuoti. Kitaip interpretuoti, pavyzdžiui, Sausio 13-osios atveju, nereiškia neigiamų interpretacijų. Kalbama apie tai, kaip svarbu skirtingai suvokti įvykio reikšmę, skirtingai suvokti žmonių vaidmenis, skirtingai įsivaizduoti minėjimo būdą. Tada atsiranda alternatyvos ir gali atsirasti bent kiek daugiau gyvybingumo“, - pridūrė G. Mažeikis.


Šiame straipsnyje: sausio 13

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių