Rytis Juozapavičius: dirbdamas VTEK įsigyji priešų

Žiniasklaidos, viešosios komunikacijos ir kovos su korupcija specialistas Rytis Juozapavičius teigia, kad darbas Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje – slogus ir toksiškas.

Todėl daugiau dirbti šioje komisijoje jis neketina.

R.Juozapavičius neseniai baigė penkerius metus trukusią kadenciją VTEK, į kurią jį delegavo 2007-aisiais premjeru buvęs Gediminas Kirkilas. Dabartinis Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius jau kurį laiką nesugeba rasti, ką deleguoti į VTEK vietoj R.Juozapavičiaus.

– Kodėl premjerui A.Kubiliui nesiseka parinkti jums pamainos? – paklausėme R.Juozapavičiaus.

– Sunku pasakyti. Ne manęs reikėtų to klausti, o paties premjero ar jo aplinkos. Anksčiau ar vėliau kandidatas vis tiek atsiras.

– Gal darbas VTEK laikomas neprestižiniu, prastai mokamu, psichologiškai įtemptu, nes pasitaiko nemažai kritikos dėl šios komisijos sprendimų? Gal ten darbo nepakeliamai daug?

– Dirbdamas toje komisijoje iš esmės įsigyji nemažai priešų. Kiekvienas žmogus, eidamas į tą postą VTEK, turi pagalvoti, ar turės pakankamai psichinės energijos, kad ištvertų tą įsigytų priešų gausą.

Juk kone kiekvienas politikas ar pareigūnas, dėl kurio VTEK priima neigiamą sprendimą, tampa potencialiu tiek visos komisijos, tiek kiekvieno jos nario priešu. Jie priima VTEK sprendimą kaip asmeniškumą, kaip kokį asmeninio santykio su tavimi kūrimą.
Jie tave tempia į teismą.

Kartais net visa komisija turi eiti liudyti į teismą. Pavyzdžiui, taip atsitiko buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio atveju.

Natūralu, kad toks VTEK apsvarstytų pareigūnų nepasitikėjimas, priešiškumas nuodija bendrą darbo komisijoje atmosferą. Galima sakyti, kad darbas toje komisijoje yra toksiškas. Todėl, matyt, žmonės ir nesiveržia į jį.

– Ar sugebėjote tą „toksišką iššūkį“ priimti ir įveikti per darbo VTEK penkerius metus?

– Viena vertus, man atrodė, kad mano darbas buvo sėkmingas. Bet kartais būdavo visai priešingas jausmas. Tarkim, kai į VTEK pateko toks klientas kaip Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas, man pasirodė, kad yra labai sunku. Su Ž.Plytniku buvo gana sudėtinga – reikia tai pripažinti. Ir netgi kartais atrodė, kad svyra rankos.
Tokie atvejai žmogų ganėtinai išsekina.

– O gal premjeras siūlė jums dar vienai kadencijai likti VTEK?

– Premjeras man siūlė tęsti darbą. Bet manau, kad jau atlikau savo pareigą, atitarnavau nuo skambučio iki skambučio. Tikiu, kad ir kiti žmonės gali dirbti tą darbą.

– VTEK narys nesijaučia prieš kitus politikus ir pareigūnus etiškai pranašesnis – toks neklystantis ir neliečiamas?

– Anaiptol. Ten nesi ir nesijauti viršesnis prieš kitus. Tiesiog dirbant tą darbą reikia laikytis tam tikrų skaidrumo, objektyvumo, teisės, moralės ir etikos principų. Ir tiek. Tikiu, kad yra pakankamai žmonių, kurie gali tą darbą dirbti.

Kai 2007-aisiais atėjau į VTEK, man atrodė, kad darbas yra kitoks, nei paaiškėjo po to. Kuo toliau, tuo labiau man jis panašėjo į teisėjo darbą. O teisti žmones, pripažinkim, nelabai malonu, nors ir suvoki, kad teisybė turi būti išaiškinta. Tai ir dariau visus pastaruosius penkerius metus – stengiausi išsiaiškinti teisybę.

– Tame darbe įžvelgėte bent kiek nors politinio atspalvio?

– Aš niekad jo neįžvelgiau. Kažkaip niekad negalvojau apie tą politinį atspalvį.
Žinoma, tu lengvai gali suteikti tokį atspalvį, jeigu įsitrauki į galios žaidimus, jeigu pradedi galvoti, kas mane paskyrė į komisiją, ir pradedi vertinti komisijoje nagrinėjamus pareigūnus pagal politines preferencijas – štai tas yra geras žmogus, anas yra mane paskyrusio politiko artimas draugas, reikia ir atitinkamai ne taip kritiškai jį vertinti.

Kai tik tokios mintys ar toks suvokimas atsiranda, mano supratimu, reikia kuo greičiau išeiti iš VTEK, nes tikrai tai galų gale baigsis angažuotais politiniais vertinimais. Šios komisijos nariams to daryti tiesiog negalima.

Kai kurie komisijos nariai bando nusišalinti nuo klausimų, kuriuos sieja su juos į komisiją skyrusia institucija arba asmeniu. Aš to niekada nesupratau. Pavyzdžiui, mane skyrė G.Kirkilas. Kažkaip niekad nesistengiau įtikti nei jam, nei tuo labiau socialdemokratų partijai, kuriai ekspremjeras priklauso.

Gerbiu poną G.Kirkilą, bet manau, kad visiškai įmanoma tuos santykius kurti be tokio išankstinio teigiamo arba neigiamo nusiteikimo jo atžvilgiu. Vadovaujuosi tuo, kad tą darbą jis man pasiūlė ne dėl to, kad jam paskui atsidėkočiau, o dėl to, kad gerai tą darbą atlikčiau.

Kartais netgi pagalvoju, kad emociniai nuostoliai, kuriuos patyriau tame darbe, neatperka pinigų, kuriuos už jį gavau.

Nežinau, ar turi būti kam nors įsipareigojęs, kai eini į tokį darbą. Man tai klausimų nekelia, bet pastebiu, kad kai kurie komisijos nariai kartais juos kelia.

– Kaip įvertintumėte viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo Lietuvoje padėtį? Ar per penkerius jūsų darbo VTEK metus padėtis pasikeitė į bloga ar gera?

– Paprastai konstatuojami pažeidimai, susiję su pareigūnų ir politikų nenusišalinimu nuo su jais susijusių klausimų svarstymo tose institucijose, kur pareigūnai ar politikai dirba.

Bet tenka apgailestauti, kad, deja, iki šiol nėra kokio nors vieno aiškaus mato, kuris leistų suskaičiuoti arba apibendrinti rezultatus viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo srityje.

Komisijos veiklos ataskaitose galima matyti dinamiką, kiek vienais ar kitais metais daugiau arba mažiau pareigūnų buvo apsvarstyta, kiek sprendimų priimta.

Tačiau iš to labai sunku pasakyti, mes gerai dirbome ar blogai. Net jeigu iš tos ataskaitos matysite, kad priimame daugiau sprendimų, tai dar toli gražu nereiškia, kad geriau dirbame ir padėtis viešųjų bei privačiųjų interesų derinimo srityje Lietuvoje gerėja.

Nėra kokių nors apčiuopiamų, pamatuojamų rodiklių, kaip keičiasi viešojo administravimo kultūra Lietuvoje. O jeigu nematuoji, negali tos sistemos tinkamai įvertinti ir patobulinti.

Per mano darbo VTEK metus nepavyko, deja, tokio mato įsivesti. Linkėčiau, kad jis anksčiau ar vėliau atsirastų. Komisijoje liekančius kolegas kviesčiau „prisirišti“ prie kokių nors konkrečių, pamatuojamų rodiklių, kurie parodytų, kaip kinta situacija šioje srityje.

– O rankos kartais nenusvirdavo, kai teismai naikindavo VTEK sprendimus?

– Mums, reikia pasakyti, sekėsi. Situacija tolydžio gerėjo. Dabar teismai naikina kur kas mažiau komisijos sprendimų, nei to pasitaikydavo anksčiau.

Dabartiniam VTEK pirmininkui Remigijui Reketai iš esmės pavyko įgyvendinti savo iškeltą tikslą – parengti klausimus komisijai svarstyti taip, kad būtų priimtas kuo mažiau abejonių keliantis, kuo labiau teisiškai pagrįstas sprendimas, kurio teismai nebeatšaukia.

Štai čia ir yra vienas tų rodiklių, kuris parodo VTEK darbo kokybę. Bet tų rodiklių turi būti daugiau. Kur kas daugiau.

– Pastarųjų dienų aktualija – VTEK sprendimas dėl naujojo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovo Kęstučio Jucevičiaus. Kaip manote, ar būtų perspektyvu VTEK kreiptis į teismą dėl K.Jucevičiui skirtos palyginti lengvos nuobaudos – papeikimo – už konstatuotą viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo nepaisymą?

– Aš jau nebebuvau komisijos narys, kai ji sprendė šį klausimą. Todėl susilaikyčiau nuo bet kokių komentarų apie tai.


Šiame straipsnyje: VTEKRytis Juozapavičius

NAUJAUSI KOMENTARAI

svetimi

svetimi portretas
tai uz ka tu ji gerbi
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių