Ragina bėgti iš sovietmečio

Parengtas, tačiau Seimo dar nepatvirtintas socialinis modelis – kompleksinis sprendimas, kurio vienas tikslų – lankstesni ir saugesni darbo santykiai. Kai kurios profesinės sąjungos šaukia, kad šios naujovės darbuotojus pavers vergais, tačiau verslo atstovai atšauna, jog taip klaidinama neįsigilinus į siūlomus pakeitimus.

Vienas kertinių socialinio modelio aspektų – naujo Darbo kodekso variantas. Teigiama, kad kodeksas jau seniai pasenęs, atsiduoda sovietmečiu ir nėra palankus nei darbdaviams, nei darbuotojams.

– Kodėl, jūsų manymu, būtina keisti dabar galiojantį ir ne kartą tobulintą Darbo kodeksą? – pasiteiravome Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus.

– Lietuvoje situacija, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra bloga – mes nesame konkurencinga šalis. Viena pagrindinių priežasčių – nelankstūs darbo santykiai. Dabar galiojantis Darbo kodeksas, net su pataisomis, yra išaugęs iš sovietmečio laikų darbo kodekso. Mes turime sustabarėjusį įstatymą, kuris neleidžia darbdaviui su darbuotoju tartis dėl abipusiškai naudingų vienokių ar kitokių susitarimų, darbo santykiai įsprausti į tam tikrus griežtus rėmus, neleidžiančius pajudėti abiem pusėms.

Kita vertus, dabartinis Darbo kodeksas neskatina kurti naujų darbo vietų. O situacija yra pasikeitusi, mes gyvename XXI a. Yra ištisa virtinė darbų, nemažai darbuotojų ir darbo vietų, kurių neapibrėžia klasikiniai darbo santykiai. Tai darbo diena nuo aštuntos ryto iki penkių vakaro, ar tu esi prie staklių, ar prie automobilio vairo. O gyvenimas yra įvairus ir šiandien akivaizdu, kad daugumai darbuotojų ir darbdavių negalioja laiko taisyklės. Nes jei jų laikytųsi, būtų kaip sovietinių laikų pabaigoje, kai miestuose darbo metu žmonės buvo gaudomi parduotuvėse, kino teatruose – klausdavo, kodėl ne darbe. Jei pažeidinėji darbo drausmę, turi būti nubaustas.

Šiandien nemaža dalis darbuotojų su darbdaviais susitaria dėl lankstaus darbo grafiko. Tai paprastai susiję su šeiminėmis aplinkybėmis – reikia vaikus nuvežti arba parvežti iš darželio, mokyklos, būtina apsilankyti pas gydytoją ir panašiai. Jei tokį susitarimą dėl lankstaus darbo grafiko darbdavys ir darbuotojas patvirtintų raštu, kaip reikalauja Darbo kodeksas, abi pusės įsiveltų į begalines biurokratines pinkles. Naujojo Darbo kodekso projekte atsisakoma tokių formalumų.

– Naujojo Darbo kodekso įstatymo projekte numatoma, kad atleidžiant darbuotoją sutrumpės laikas, prieš kurį darbdavys privalo jį įspėti. Pataisos oponentai teigia, kad tai naudinga tik verslui, o ne samdomam darbuotojui.

– Dabartinis įstatymas numato, kad darbuotojo atleidimo terminas, pritaikius taip pat įstatymo numatomas lengvatas darbuotojui, gali tęstis vos ne iki šešių mėnesių. Nors įstatymas ir numato, kad norint darbuotoją atleisti, privalu jį įspėti prieš keletą mėnesių. Taigi užprogramuota dviprasmybė.

Ką veikia įspėjimą gavęs darbuotojas? Jis praktiškai nedirba, tik imituoja darbą. Darbdavys vaidina, kad jam moka, tačiau turbūt nebemoka premijų, priedų. Tokiu atveju darbuotojas gauna tik bazinį atlyginimą. Ir abu keletą mėnesių savotiškai kankinasi. Sutrumpinus terminą ir išmokėjus darbuotojui išmokas, įmonė galėtų eiti į priekį, negaišti laiko ir ieškoti naujų darbuotojų. Darbuotojas gautų ne tik išeitinę pašalpą, bet ir ieškotų naujos darbo vietos. Taigi netiesa, kad, sutrumpinus atleidimo laiką, laimėtų tik verslininkas. Laimėtų abi pusės.

Beje, šiandien atleisti darbuotoją yra ypač sunku. Jei jis nedaro kriminalinių nusikaltimų, darbe negirtauja, atleisti sudėtinga netgi blogai dirbantį.

– Įstatymo projekte numatytos įvairios darbo sutarčių formos. Kam jos reikalingos ir kokią naudą duos verslui?

– Imkime modernias verslo šakas, tokias kaip informacinės technologijos, pradedančios įmonės. Sakykime, turime gerą verslo idėją, norime kurti naują produktą ir galvojame, kad mums verta steigti naują įmonę, tiekti naujus produktus. Idėjai įgyvendinti gauname finansavimą – ar iš banko, ar privačių investuotojų, įvairių fondų.

Jei steigiama įmonė, turi būti galimybė ir atleisti priimtus darbuotojus. Sakykime, sukūrėme naują produktą, bet jis neturi paklausos, po keleto mėnesių ar metų projektas baigiasi. Taigi riziką turėtų prisiimti abi šalys – tiek darbdavys, tiek darbuotojas, dirbęs pagal naujojo Darbo kodekso projekte numatomą naują darbo – projektinę – sutartį. Darbuotojas turi suprasti, kad ateidamas dirbti jis neturės garantuotos darbo vietos iki gyvenimo pabaigos, o tik darbą tam tikram periodui.

– Įstatymo projekto oponentai akcentuoja, kad darbo santykiai bus per daug liberalizuoti, o darbuotojas taps vos ne vergu.

– Darbo rinka su dabartiniu reguliavimu yra nepatraukli iniciatyviam darbuotojui, kuris nori tenkinti savo asmeninius poreikius, nepalanki ir inovatyviam verslui.

Darbo santykių liberalizavimo priešininkai kalba apie darbininko išnaudojimą, darbdavio spaudimą. Nieko panašaus. Man būtų priimtinas aktyvesnis šakinių profesinių sąjungų vaidmuo versle. Darbuotojai, profesinių sąjungų atstovai galėtų dalyvauti įmonės valdymo organuose, pavyzdžiui, valdybose arba stebėtojų tarybose.

Kai kurių profsąjungų seno mąstymo atstovai skatina antagonizmą tarp darbuotojų ir darbdavių. Kaip bokso varžybose: viename ringo kampe – darbdavys, kitame – darbuotojas ir jie turi kovoti už savo teises. Iš tikrųjų gyvenime taip nebūna. Net tokios gyvenimiškos situacijos kaip verslo plėtra – galima eiti ne vienu keliu. Galima labai pakelti darbuotojams atlyginimus, bet neinvestuoti į naujus įrenginius, inovacijas. Tokiu atveju neatmetama galimybė, kad įmonė po trumpo laikotarpio bankrutuos. Galbūt reikėtų visų pinigų neišleisti darbuotojų darbo užmokesčiui, o skirti naujo verslo plėtrai. Kai verslo planai svarstomi valdybose, profsąjungos atstovas turi ne tik aktyviai dalyvauti svarstyme, bet ir prisiimti tam tikrą atsakomybę. Nesakyti, kad jam niekas neįdomu, svarbiausia – kad kuo didesni atlyginimai būtų.

Naujus darbo santykius aš labiau linkęs vadinti ne liberalizavimu, bet optimizavimu, priderinimu, pritaikymu prie XXI a. realybės, prie tų sąlygų, kurios yra kitose Europos valstybėse. Lietuva turėtų būti patraukli naujiems verslams, naujoms darbo vietoms kurti, investicijoms, talentams pritraukti.

Oponentų kalbas aš vadinu emocijomis. Kai žmonės neturi ko pasakyti konkrečiai, jie neša plakatus "Mes prieš vergovę". Su tokiais asmenimis diskutuoti yra ne tik kad sunku, bet ir neįmanoma.

Be abejo, įstatymo projekte yra ir tobulintinų dalykų, konfederacija yra pateikusi nemažai pasiūlymų. Svarbiausia, kad įvyktų darbo santykių optimizacija, kad iš sovietinio darbo reguliavimo santykių pereitume į normalius, rinkos sąlygas atitinkančius santykius, kad sudarytume sąlygas naujoms darbo vietoms kurti, talentams pritraukti, kad būtų darbo sutarčių įvairovė, reali diskusija tarp darbdavių ir darbuotojų ir kad mes galėtume eiti į priekį.