R. Valatka: keturis kartus buvau vos neišmestas iš mokyklos

  • Teksto dydis:

„Mokiniai buvo mokytojų pavaldiniai, o man niekada nepatiko būti pavaldiniu“, – tokį save mokykloje prisimena vienas įtakingiausių Lietuvos žurnalistų Rimvydas Valatka, savo gyvenimo istoriją papasakojęs laidai „Gimę tą pačią dieną“. Nebijodamas būti nepaklusnus tuomet dar jaunas žurnalistas netikėtai tapo vieno svarbiausių Lietuvai dokumentų signataru, o dabar dalijasi aštriais politiniais komentarais, nors iš tiesų svajoja išleisti romaną.

Stiprus charakteris, nesitaikstantis su sistema

R. Valatka pamena, kad pirmieji penkeri jo gyvenimo metai buvo labai sunkūs: „Grįžę iš Sibiro radome dvi nudvėsusias karvės – įsivaizduokite, trys vaikai ir nėra karvės. Bet niekada nebuvau alkanas ar nešvariai aprengtas – tėvai sugebėjo taip puikiai mumis rūpintis, kad visada užteko maisto ir drabužių. Kai žmonės sako, kad blogai dabar gyvena, man norėtųsi juos sugrąžinti į 1957 m. ir tada paklausti, ar vis dar mano taip pat“, – sunkius laikus prisimena R. Valatka.

Pirmokas R. Valatka iki mokyklos keliaudavo tris kilometrus pėsčiomis, tad nei kelionė, nei pamokos daug džiaugsmo neteikė.

„Nuo pat pirmos dienos man buvo keista, kad būtina eiti į mokyklą, todėl į tai tikrai nežiūrėjau kaip į šventę. Jau pirmoje klasėje tėtis nutarė nežiūrėti į pažymių knygelę, tačiau priminė, kad be mokslų galėsiu tik molį minkyti. Mano tėtis pats svajojo apie universitetą, bet šeštoje klasėje buvo išvežtas į Sibirą. Pasakojo, kad ašaros iš akių riedėjo, kaip jam buvo gaila palikti mokyklos suolą. Taigi, tėtis kelią leido pasirinkti man pačiam“, – pasakoja žurnalistas.

Pirmą trimestrą R. Valatka baigė aukščiausiais įvertinimais, bet niekaip neišmoko skaityti: „ Į mokyklą nuėjau nemokėdamas skaityti ir tik po kiek laiko supratau, kad vis dėlto privalau išmokti skaitymo meno. Būdamas pirmokas pirmą kartą perskaičiau „Tiesos“ laikraščio straipsnį apie Vietnamo karą. Pamenu, skaičiau ir apie šuolių nuo tramplino varžybas Vokietijoje, Garmišo-Partenkircheno mieste. Man taip patiko miesto pavadinimas, kad pasižadėjau kada nors ten pats nuvažiuoti. Svajonę įgyvendinau 2000 m.“

Baigęs aštuonias klases, R. Valatka išsikraustė į Palangą ir ten pradėjo lankyti vidurinę mokyklą: „Kaip tikras užsispyręs paauglys džiaugiausi, kad tėvai „nebesėdės man ant smegenų“ ir patirsiu laisvę. Tuo metu Palanga atrodė didžiausias pasaulio didmiestis, garsus savo smagybėmis, kavinėmis, restoranais, o svarbiausia – jūra. Ten man netrūko nei mamos, nei tėvo“.

Tuo metu mokyklose vyravo karinė disciplina, mokiniai buvo mokytojų pavaldiniai, o man niekada nepatiko būti pavaldiniu.

R. Valatka prisipažino, kad bent keturis kartus vos nebuvo išmestas iš mokyklos. „Kartais tiesiog ką nors leptelėdavau. Tuo metu mokyklose vyravo karinė disciplina, mokiniai buvo mokytojų pavaldiniai, o man niekada nepatiko būti pavaldiniu. Pavyzdžiui, bendrabutyje reikėdavo keltis 7 ryte ir kartoti pamokas, o aš auklėtojai sakydavau, kad tik idiotai gali kartoti tai, ko nemoka, nes vis tiek neišmoks, todėl eidavau pamiegoti“, – prisimena žurnalistas.

Tačiau jaunojo R. Valatkos išmonė nesibaigė paprastu priešgyniavimu – kartu su kambario draugu Antanu sugalvojo pokštą auklėtojai, kuri kiekvieną rytą ateidavo jų kelti.

„Pagalvojome, kad auklėtoja netekėjusi, tad nieko tokio, jei tik jai įėjus mes nusimesime antklodes. O mes gi miegam kaip pagimdyti. Po šio įvykio buvome paskųsti direktoriui ir svarstyti komisijoje. Tą kartą mane išgelbėjo fizikos mokytojas“, – prisimena R. Valatka.

Išgąsdino lietuvių literatūra, todėl stojo į istoriją

R. Valatka visada žinojo, kad nori tapti rašytoju, tačiau, paklausęs dėdės patarimo, pradėjo studijuoti istoriją tuometiniame Pedagoginiame institute.

„Prisimenu, kaip dėdė, išgirdęs apie mano planus Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, perspėjo: „Kada spėsi gyventi, Rimvydai, jei teks viską skaityti nuo Mažvydo iki šių laikų. Stok į istoriją, ten studentai mokosi tik per sesiją.“ Man labai patiko ši idėja“, – juokauja R. Valatka.

Raudonu diplomu baigęs insitutą, R. Valatka gavo darbą instituto leidžiamame laikraštyje: „Gavau darbą už 70 rublių algą. Buvęs „Tiesos“ laikraščio redaktoriaus pavaduotojas per tris valandas paaiškino visas darbo subtilybes, bet paskui dvi savaites nepasirodė darbe, nes užgėrė. Per tas dvi savaites man pavyko išleisti du leidinio numerius.“

Įprastą R. Valatkos kasdienybę sudrumstė šaukimas į armiją. „Man buvo 24-eri, turėjau pusantrų metų dukrą ir buvo labai baisu palikti šeimą. 19 mėnesių buvo išbraukti iš mano gyvenimo. Armijoje nustoji būti individas, tampi alkana ir dvi paras nemiegojusia daržove“, – pabrėžia pašnekovas.

Po armijos R. Valatka nenustojo rašyti ir 1983 m. gavo darbą tuomet pagrindiniame šalies dienraštyje „Tiesa“: „Teko dirbti su daug pasipūtusių ponų, kuriems privalėjau reikšti pagarbą. Kartą vienam iš tų ponų atsisakiau nupirkti butelį, tai pusę metų paskui visi mano straipsniai buvo kažkuo netinkami“, – pasakoja R. Valatka.

Laisvės cunamis, ant kurio bangos atsidūrė visai netikėtai

1990 m. vyko visuotiniai Aukščiausios Tarybos rinkimai, kuriuose nusprendė dalyvauti ir R. Valatka: „Palangos delegacija visai netikėtai pasiūlė mane, o aš ir sutikau. Rinkimuose laimėjau pirmajame ture, surinkęs 63 proc. balsų.“

Žurnalistas pamena, kaip Komunistų partijos atstovai ėjo pas Vytautą Landsbergį ir bandė įtikinti, kad Lietuvai nepriklausomybės nereikia, tačiau sulaukdavo griežto nepritarimo ir Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas sulaukė daugumos palaikymo.

„Kai pasirašiau Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, galvojau, kaip būtų gerai, jei senelis Juozas tai matytų. Viskas, ką iš jo atėmė Sovietų Sąjunga, per jo anūką ir dar daug kitų buvo grąžinta“, – apie jaudinančią akimirką pasakoja akto signataras.

Atkūrus nepriklausomybę, R. Valatka įsidarbino didžiausiame dienraštyje „Lietuvos rytas“, o šiandien rašo politinius komentarus interneto portalams, kuria laidas radijui ir televizijai bei dėsto Vytauto Didžiojo universitete.

„Jau beveik trejus metus neturiu etatinio darbo, bet dirbti tenka ir po 16 valandų per parą. Turiu stiprią „kaimietišką“ sveikatą, bet nežinau, kiek ilgai tai tęsis. Jei galėčiau, mielai ne dirbčiau, o tik skaityčiau knygas ir įgyvendinčiau seną svajonę parašyti romaną“, – atvirauja žurnalistas.

Paklaustas apie jam skirtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiaus apdovanojimą, R. Valatka nepuola didžiuotis, bet nesupranta ir tų, kurie tyčia atsisako priimti apdovanojimą: „Įprastai žurnalistui valstybinis apdovanojimas garbės neprideda, tačiau mano situacija kiek kitokia. Tai yra valstybė, ant kurios svarbiausių dokumentų yra mano parašas. Negalėjau nepriimti apdovanojimo.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

tai,

tai, portretas
tipiškas KGB-tų išdresiruotas SKALIKAS, kuris pastoviai GRIAUŽIA žmonių gyvenimus ir klaidina VISUOMENĘ, kad vėl sugrįžti į valdžią--- AIŠKIAI matome ,kad tokiems TIPAMS žmonių VARGAI nė MOTAIS

...

... portretas
Ach, val'katėl: " o aš auklėtojai sakydavau, kad tik idiotai gali kartoti tai, ko nemoka, nes vis tiek neišmoks" - akivaizdu, kad taip NIEKO ir neišmokai. O štai čia: "Pagalvojome, kad auklėtoja netekėjusi, tad nieko tokio, jei tik jai įėjus mes nusimesime antklodes. O mes gi miegam kaip pagimdyti" - ar reikia suprast kad ir paskui visą karjerą TIK per tą 'liniją' darei?.. - brrr, 'ploščininkas' apsigimęs.

vv

vv portretas
Tai ir matosi,kad dundukas.
VISI KOMENTARAI 19
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių