Protestas virto dainomis

Klaipėdiečiams užvirė kraujas, kai viename oficialiame renginyje Vilniuje jų garbei buvo sudainuotos "angliškos girtų jūrininkų dainos". Tokį sutikimą tautinės jūrinės kultūros puoselėtojai priėmė kaip akibrokštą ir per pustrečių metų sugebėjo įrodyti, jog apie jūrą galima dainuoti ir lietuviškai.

Per priėmimą – netikėtumas

Muziejininkas ir visuomenininkas Dionyzas Varkalis, vartydamas rankose naują lietuviškų dainų knygelę "Dainuojame uostui ir jūrai. Jūreiviškos dainos", šypsosi. Esą "nėra to blogo, kas neišeitų į gerą". Šis leidinys yra pirmasis ir kol kas vienintelis, kuriame surinktos lietuviškos dainos su natomis ir žodžiais apie jūrą. Šie kūriniai galėtų tapti tautinių jūreiviškų dainų pradžiamoksliu. O viso to priešistorė ne tokia ir romantiška.

"Daugiau nei prieš dvejus metus Vilniuje, prezidentūros kiemelyje, buvo surengta Jūros šventės 80-mečiui skirta paroda. Atvyko mūsų klaipėdiečių delegacija. O mus pasitiko angliškomis girtų jūrininkų dainomis. Mes baisiai supykome. Jau buvome susiruošę nešdintis lauk. Kilo klausimas, ar mes lietuviškų jūreiviškų dainų nebeturime? Kaip galima taip iš mūsų tyčiotis. Sovietmečiu dainavome rusiškai, o dabar – angliškai. Juk mes turime gerbti savo kalbą," – tvirtino D.Varkalis, pabrėždamas, kad kažkada turėjome pasididžiavimo vertą jūrinį laivyną, kurio dabar, deja, nebėra.

Anot D.Varkalio, bent jau jūreiviškose dainose turėsime apie tai prisiminimą, juolab kad, kas žino, gal tas laivynas kada nors dar atsigaus.

Tautinio varianto nėra

"Pamenu, buvo toks nesusipratimas prezidentūroje surengtoje mūsų parodoje. Ten buvo angliškai atliekamos vadinamosios šantės, jūreiviškos darbo dainos. Tai sena anglų, airių, olandų tradicija. Tada kilo veteranų nepasitenkinimas, kodėl dainuojama angliškai. Tačiau lietuviškų jūreiviškų dainų mūsų šalyje nėra. Tad ir pykti nėra ko", – prasitarė Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.

Tada kilo veteranų nepasitenkinimas, kodėl dainuojama angliškai. Tačiau lietuviškų jūreiviškų dainų mūsų šalyje nėra. Tad ir pykti nėra ko.

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius pripažino, kad jūreiviškų dainų tradicijų Lietuvoje ne tik nėra, bet ir nebuvo, kitaip nei galingose jūrinėse Europos valstybėse.

"Labai džiugu, kad kažkas sumanė kurti lietuviškas jūreivių dainas, nors ir pavėluotai. Dainų jūrine tematika – ne tiek ir daug. Juk negalime vien tik apie rugiagėles dainuoti", – teigė R.Adomavičius.

O.Žalienės manymu, nėra labiau kosmopolitinės profesijos nei jūrininko, tad net angliškos jų dainos yra ir mums kažkiek artimos.

"Sveikinu lietuviškų jūreiviškų dainų kūrėjų iniciatyvą. Nes kažkokių dalykų vertę mes dažnai suvokiame tik po tam tikro laiko. Tačiau sunku pasakyti, ar tai taps populiaru", – svarstė O.Žalienė.

Burlaivių laikų tradicijos

Žurnalistas Algimantas Leonardas Patašius domėjosi senosiomis jūreiviškomis dainomis, kurių kelios ir papiktino uostamiesčio jūrų veteranus, viešėjusius prezidentūroje.

"Šantė – ne šiaip daina: ji buvo būtina praktinės nautikos dalis, jos raida perdėm susijusi su jūrų laivybos ir laivų technikos tobulėjimo istorija, o įvairūs jos tipai ir atmainos, melodika, metroritminė sandara, dainavimo būdas – su jūreivių darbo burlaiviuose specifika", – dėstė A.L.Patašius.

A.L.Patašius pasakojo, kad burinės laivybos apogėjaus laikais didžiulės fregatos ir barkos išsikeldavo daugiau nei 30 įvairių burių – tūkstančius kvadratinių metrų audeklo. Ir visa ta sudėtinga vėjo jėgainė buvo valdoma dviem trimis šimtais į denį nutiestų įvairios paskirties virvių beveik nenaudojant mechanizmų – tik įgulos kūnų ir rankų jėga.

"Šantės būdavo dainuojamos tik prekybos laivuose, ne karo. Jos padėjo sinchronizuoti būrio kartu dirbančių vyrų pastangas, išlaikyti reikalingą tempą, ritmą ir nuotaiką. Įdomu tai, kad burlaiviuose būdavo net šantininko etatas. Šantininkas prekybinio burlaivio įguloje buvo svarbi figūra. Anuomet būdavo sakoma, jog šantininkas vertas šešių stiprių jūreivių, kad gera šantė atstoja dešimt vyrų prie virvės", – teigė tuo domėjęsis A.L.Patašius.

Be to, šantininkas neprivalėdavo dirbti su jūreiviais, bet vėlyvesniais laikais, kai burlaiviai darėsi vis didesni, o įgulos – vis mažesnės, tokio specialaus etato jau nebūdavo: šantininkas dirbo su savo komanda, tik jis pasirinkdavo parankią vietą, pats neįtempdavo visų jėgų, kad galėtų vesti dainą, atgauti kvapą, stebėti darbo eigą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Yra apie renginį parašyta Dienos telegrafe.

Lietuviškų

Lietuviškų  portretas
jūrinių dainų vakaras įvyks gruodžio 9 d.17.30val.Klaipėdos menų fakulteto salėje, Donelaičio 6.,,Žiurnalistai", nemanot kad visų pirma reikėjo šitą parašyti?Ar gal iš inercijos pamanėte, kad dainų kūrėjai su atlikėjais panašiai kaip meras daro ,,darbinį susitikimą"saviškių bičiukų ratui?
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių