Iš Sibiro – pėsčiomis į laisvą pasaulį

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Sigitos Smetonaitės, garsios giminės atžalos, gyvenimas – tarsi amerikietiški kalneliai: laiminga vaikystė tarpukario inteligentų šeimoje, paauglės mėginimas ištrūkti iš tremties Sibire ir aktyvi veikla laisvę atgavusioje Tėvynėje.

Ką priminė Niagara?

Kai 1989 m. S. Smetonaitė pirmą kartą išvydo prieš ją atsivėrusį įspūdingą, purslais besitaškančio Niagaros krioklio vaizdą, vos pajėgė ištarti čia ją atlydėjusiems giminaičiams: "Negaliu patikėti, kad esu JAV ir Kanados sienų sandūroje ir galiu žiūrėti į garsųjį krioklį iš paukščio skrydžio – pro aukšto bokšto viršūnėje įrengto restorano langą."

Nevalingos ašaros akyse bylojo ne vien apie pirmą kartą Vakaruose atsidūrusios lietuvės reakciją. Tai buvo reakcija žmogaus, kuris ankstyvoje jaunystėje su keliais draugais mėgino patekti anapus geležinės uždangos – ištrūkti pėsčiomis į laisvą pasaulį iš Sibiro pragaro.

Kaune gimusi ir čia gyvenanti S.Smetonaitė – prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus anūkė. Motiejus, būdamas jaunuolis, nešdavo rudenį iš Užulėnio, Smetonų gimtinės, savo jaunėlį broliuką Antaną per miško kemsynus į Taujėnus, kur šis mokėsi ir gyveno mokyklos bendrabutyje. Ant kito peties Motiejus nešdavo pusmaišį bulvių, kad būsimasis prezidentas turėtų ką valgyti mokykloje.

Tai buvo reakcija žmogaus, kuris ankstyvoje jaunystėje su keliais draugais mėgino patekti anapus geležinės uždangos – ištrūkti pėsčiomis į laisvą pasaulį iš Sibiro pragaro.

Stipruolis Motiejus vėliau tapo akmenskaldžiu. Būtent todėl radosi posakis: vienas brolis Lietuvą valdo, kitas brolis akmenis skaldo. Bet pokalbis su Sigita buvo ne apie tai.

Fortepijonas nutilo 1948 m.

"Senelio Motiejaus sūnus Antanas – mano tėvas, studijavęs Čekoslovakijoje spalvotųjų metalų meninio apdorojimo technologijas, Kaune susipažino su bajoraite Jadvyga Neniškyte ir 1931 m. ją vedė. Tėvai apsigyveno nuosavame mediniame P.Vileišio gatvės name, Žaliakalnyje. Po metų šeimoje gimė mano brolis, o dar po penkerių – aš. Mudviem nieko netrūko: nei tėvų meilės, nei dėmesio mus lavinti. Pirmoji mūsų muzikos mokytoja buvo Julija Dvarionaitė – ji mokė mus skambinti pianinu. Mūsų namuose buvo ne tik daug knygų, bet ir nuolat skambėjo muzika – mama puikiai skambino svetainėje stovėjusiu vienu iš trijų anuomet Lietuvoje geriausių fortepijonų – "Steinway", – pasakojo Sigita.

Pasak pašnekovės, ji eidavo su mama į Jaunojo žiūrovo teatrą, stebėdavo spektaklius, kuriuose vaidindavo mama. Išmokusi ne vieną mamos vaidmenį, svajojo tapti aktore. Patiko jai ir piešti – tėvo brolis Adomas, studijavęs dailę Paryžiuje, ketino savo krikšto dukrą Sigutę nuvežti mokytis į meno mokyklą Šveicarijoje.

Visi planai sugriuvo ankstų 1948 m. gegužės 22-osios rytą, kai enkavedistų šautuvų buožių smūgiais į duris buvo pažadinta beveik 40 tūkst. lietuvių – prasidėjo operacija "Vesna", palietusi ir Smetonų šeimą.

Mokykla – už 12 km

"Pakirdusi iš miego ir pamačiusi, kas dedasi namuose, supratau, kad prasidėjo jau girdėti vežimai į Sibirą. Skubiai dėjau į krepšį man brangius daiktus: natas ir savo lėles, bet prišokęs vienas iš naktinių svečių, matyt, dar išlaikęs žmoniškumo trupinius, iškratė jas ir pridėjo maisto produktų. Su mama nešinos būtiniausių daiktų ryšulėliais išėjome iš namų, prie jų jau laukė sunkvežimis. Taip prasidėjo mūsų kelionė į Sibirą, – prisimimais dalijosi pašnekovė. – Tėčio ir brolio tą naktį nebuvo namie – jie nakvojo skirtingose vietose, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tėtis buvo surastas ir kitu ešelonu išvežtas į Sibirą, o brolis tremties išvengė. Beje, mes buvome ne vienintelės tremtinės iš Smetonų giminės. Į Sibirą 1941 m. birželį buvo ištremti mano senelis Motiejus ir jo žmona Barbora (senelis mirė tremtyje), tėčio brolis Adomas (mirė Sibiro lageryje), trys tėčio sesers Elenos Raštikienės dukrelės (viena jų irgi mirė Sibire)."

Po trijų savaičių varginančios ir žmogų žeminančios kelionės J.Smetonienė su dukrele atsidūrė Krasnojarsko srities geležinkelio stotelėje Tinskaja.

Sigutei ir jos mamai teko gyventi taigoje, sakinti pušis, kovoti su badu ir armijomis blakių palaikiuose barakuose. Kitų tremtinių vaikai taip pat dirbo taigoje. Mokyklą pradėjo lankyti tik 1949 m. rudenį, iki jos kasdien turėjo įveikti 12 km į vieną pusę.

Sigita, susirašinėdama su savo drauge Lietuvoje, Balio Dvariono sesers dukra Lile, sužinojo, kad tėtis ištremtas į Irkutsko srities Taljanų gyvenvietę, Sajanų kalnų papėdėje. Ir trys Smetonų šeimos nariai, įveikę didžiules represinio aparato kliūtis, vėl gyveno drauge.

S.Smetonaitė mokėsi vienoje mokyklos klasėje su Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikais dvynukais Jūrate ir Kastyčiu, Juozu Kavaliausku. Būtent jie ir Sigita išsiskyrė aktyvumu mokykloje: rengdavo įvairias sporto varžybas ir meninius pasirodymus, o labiausiai jaunuoliai išgarsėjo drąsa ir ryžtu, nusprendę pabėgti iš tremties.

Operatyvi bėglių paieška

"1954 m. rugsėjo 13-ąją mes su Kastyčiu ir Juozu pradėjome savo kelionę per Sajanų kalnus, turėdami tikslą pasiekti JAV per Mongoliją ir Kiniją. Tam rengėmės iš anksto: slapta kaupėme maisto atsargas, druską, degtukus, iš vietinių rusų įsigijome senus medžioklinius šautuvus, pasiruošėme parako ir šratų atsargų. Skaičiavome, kad maisto turėtų pakakti dešimčiai dienų. Tikėjomės jo atsargas papildyti medžiodami, žvejodami", – prisiminė Sigita, kuriai anuomet tebuvo 17-a.

S.Smetonaitė prieš kelionę buvo palikusi artimiausiai draugei Laimutei Šidiškytei raštelį, kurį turėjo jį perduoti tėvams. Ten buvo parašyta: "Nesijaudinkite, viskas bus gerai, laukit žinių iš anapus".

"Jau kitą dieną po išvykimo Taljanų komendantūra puolė mūsų ieškoti: išsiuntinėjo į geležinkelio stotis mūsų nuotraukas, pasiuntė lėktuvą virš taigos žvalgyti, tačiau mums pavyko daugiau kaip mėnesį likti nepastebėtiems ir net patekti į Mongoliją", – stebino Sigita.

Kai bėgliai įveikė artimiausią kalnagūbrį, sniegas užklojo jų pėdsakus, ir išsiųstieji ieškoti jų su šunimis nieko nepešę grįžo atgal. Tiesa, S.Smetonaitės auliniai batai iki žaizdų nutrynė kojas – teko per taigą brautis apsiavus iš beržo tošies ir autų pagamintomis vyžomis.

"Naktimis, kurios kalnuose darėsi vis šaltesnės, miegodavome išdegusio laužo pelenuose, mūsų vatinukai ilgainiui tapo skylėti. Medžiojome, žvejojome, papildydami savo maisto atsargas, kramtėme kedrų sakus, krapštėme iš po sniego šakneles, bet kylant aukščiau į kalnus vis sunkiau buvo ką nors sumedžioti – pradėjome tinti iš bado", – prisiminė buvusi bėglė. Anot jos, grupelė turėjo fotoaparatą, todėl savo kelionę įamžino, tačiau nė viena nuotrauka nepasiekė šių dienų.

Ir išgelbėjo, ir išdavė

Bėgliai jau buvo pasiekę Buriatmongolijos autonominę respubliką – tai sužinojo sutikę miške kedrų riešutų rinkėjus. Pastarieji, kaip atrodė bėgliams, patikėjo jų sugalvota pasiklydimo taigoje istorija ir nurodė artimiausią kelią atgal į Taljanus.

Tačiau jaunuoliai, atsisveikinę su riešutautojais, pasuko Mongolijos link – prasidėjo kelionė per sniegu padengtus kalnus, olas, pavojingas perėjas. Visiškai išsekę bėgliai po maždaug mėnesio klajonių sutiko miške mongoliškų bruožų žmogų su šunimi. "Jis nekalbėjo rusiškai ir nuo mūsų pabėgo. Matyt, palaikė mus pabėgusiais kaliniais, perėjusiais valstybinę Mongolijos sieną, nors pastarojo fakto mes tada dar nežinojome. Sekdami jo pėdomis, radome nedidelį rąstų namelį, kuriame buvo šaldytos žuvies, druskos, kruopų. Pasilikome ir toliau nebeėjome", – pasakojo Sigita.

Po kelių dienų bėgliai išgirdo šūvius. Išpuolė iš trobelės apsidairyti, ir tuo metu kulka pataikė Juozui į koją. Laimei, nekliudė kaulo. Pasirodę prie trobelės ginkluoti vyrai surišo bėglių rankas ir nuvarė juos pėsčiomis į artimiausią užkardą, kur įsodino į sunkvežimį su 16 ginkluotų kareivių – mat džiaugėsi suėmę diversantus. Juos nuvežė į areštinę ir ilgam užrakino kameroje, kur tebuvo narai ir paraša (kibiras gamtiniams reikalams).

Atėmė fotoaparatą

Dėl ginkluotų bėglių – diversantų, perėjusių valstybinę Sovietų sąjungos sieną, ant kojų buvo sukelti pasieniečiai, KGB ir milicija.

"Laimei, mūsų tardytojas pasitaikė supratingas. Jis, žinoma, nepatikėjo mūsų aiškinimais apie pasiklydimą, bet padėjo mums patvirtinti šią versiją tardymo protokoluose, nes suprato mūsų kelionės beprasmiškumą: buvome išsekinti bado, apdriskę, utėlėti, sužaloti", – aiškino pašnekovė.

Po pusantro mėnesio klajonių, tardymo diversantai buvo priversti keliauti atgal. Be maisto ir pinigų. Bėgliams buvo labai gaila fotoaparato su juostomis – jį atėmė ir negrąžino Irkutsko KGB. Visas bėglių karčios patirties nuosėdas nuplovė sugrįžimas pas tėvus, džiugus jų sutikimas tremtinių gyvenvietėje. Po metų S.Smetonaitė ištekėjo už vieno iš bėglių grupelės – Juozo, kuris ją buvo įsimylėjęs nuo mokyklos suolo. Dar po poros metų jiems gimė sūnus Edis.

Skaudžios patirtys užgrūdina

1963 m. liepą Sigita su šeima grįžo į Lietuvą, nors tokios teisės ir neturėjo. Didžiulėmis pastangomis buvusiems tremtiniams pavyko įsikurti Marijampolės rajone. Sigitą, Sibire krimtusią medicinos mokslus ir dirbusią viename medicinos punkte, vietos gyventojai gerbė ir vadino daktaryte. Lietuvoje baigusi studijas Šiaulių universitete, moteris dirbo logopede Marijampolės vaikų poliklinikoje.

Tik Atgimimo bangai užliejus Lietuvą, Sigita galėjo grįžti į gimtąjį Kauną, pasinerti į laisvos šalies reikalų sūkurį. Dabar S.Smetonaitė-Petrauskienė (abu jos vyrai jau mirę) džiaugiasi anūkų gyvenimu, jų sėkme, augančiais proanūkiais, dalyvauja Vasario 16-osios klubo, vienijančio 1918 m. signatarų gimines, veikloje, yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bei Karališkosios bajorų sąjungų narė, kviečiama ir lankosi įvairiuose renginiuose bei susitikimuose.

Paklausta, ką labiausiai vertina savo gyvenime, ši neeilinės biografijos moteris, ištikima Lietuvai ir savo idealams, atsakė: "Skaudžias patirtis. Jos, jei nepribaigia žmogaus, tai užgrūdina, moko gyvenimo išminties."



NAUJAUSI KOMENTARAI

KLAUSIMAS

KLAUSIMAS portretas
AR YRA KOKIA PROGRAMA KVIEČIANTI TREMTINIŲ VAIKUS,IR JAU ANŪKUS GRĮŽTI Į LIETUVĄ.TIESA,YRA VILNIUJE LIETUVIŲ MOKYKLA SPEC. NEMOKANTIEMS LIETUVIŲ KALBOS,BET GALLREIKIA KVIESTI IR VYRESNIUS IR JIEMS SUDARYTI LENGVATINES SĄLYGAS ĮSIKURTI.

as taip pat

as  taip  pat portretas
is lietuvos pesciomis y laisva pasauly.....

laisvas pasaulis

laisvas pasaulis portretas
Vietoj Sv. Kaledu Ramadanas! Zmogus,tai ne zmogus, o statistinis vienetas! Ir tas vienetas dar traiskomas sunkvezimiais. Prie Katedros hemorojiniu paradas. Apie laisva spauda- tai šiaures Koreja Europoje! Vaikas šeimoje su teisemis bet,be pareigu.Uzsidejai kazkieno panešiotas drapanas ir mauni i uzsieni, arba ant šakos
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių