Politologas trečiuosius prezidentės metus vadina sudėtingais

Kiek cia dar jinai prezidentaus?

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, suburtos partinės gaujos savo valdinguose veiksmuose (bemaž dvidešimt du metus) niekad negalvojo apie silpniausiąjį žmogų valstybėje. Silpniausiojo žmogaus orumas buvo sutraiškytas. Politinės – partinės gaujos plėšikavo. Ko pasekoje turim (dirbtinio) skurdo alinamą ir nykstančią (išsivaikščiojančią) Lietuvos bendruomenę. Štai ... Anglijoje nekvalifikuotas darbininkas, užsidirbęs minimalų valandinį atlygį, gali nusipirkti šešis produktus: - pieno 1 litrą; - miltų 1 kilogramą; - cukraus 1 kilogramą; - 6 kiaušinius; - aliejaus 1 litrą; - dyzelino 1 litrą. Lietuvoje nekvalifikuotas darbininkas, užsidirbęs minimalų valandinį atlygį, nepajėgus nupirkti dyzelino 1 litro, aliejaus 1 litro (nes stebuklingai brangesnis už dyzeliną su akcizais) ir iš likusių keturių aukščiau išvardintų produktų gali nusipirkti tik vieną kurį nors, nes kitiems įsigyti pinigų jau nepakanka. Tokiom nežmoniškom sąlygom Lietuvoje yra priversti gyventi mūsų vaikai (nekvalifikuoti darbininkai) mūsų tėvai pensininkai ir mes (mažiausias pajamas užsidirbantys). Rudenį, rinkimuose į seimą reikia atsikratyti visų partinių gaujų, kurios sukūrė Lietuvą netinkamą žmogui gyventi.

Prezidentės aktyvumas didžiulis. Ir ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoje. Diskutuoti apie LR Prezidentės Dalios Grybauskaitė trijų metų valdymo kadencijos laikotarpį yra prasminga, tačiau tą daryti būtina nepamirštant, kad kalbame apie aukščiausią šalies pareigūnę, kuri ir pagal LR Konstituciją turi kai kurių išskirtinių teisių. Ypač tas išskirtinumas atsispindi sprendžiant pagrindinius užsienio politikos klausimus, vykdant užsienio politiką ir vykdant teisėjų kadrinę politiką. Būtent sąžiningesni politologai taip ir elgiasi. Kai kam taip daryti pernelyg sudėtinga. Jei užsienio politikos vykdymas pagal Konstituciją sietinas su Vyriausybe, tai teisės institucijų kadrinė priežiūra paskirta beveik tik prezidentės kompetencijai. Pirmieji gan nedrąsūs pozityvūs žingsneliai šioje srityje padaryti ir tai pradžioje teikė vilčių ateičiai. Gaila, kad tos viltys dažnai nepasiteisino. Galima kalbėti apie prezidentės veiklą, bandant užapvalinti aštresnius kampus, kaip tą daro TSLKD vadovai. Tačiau negalima taip nykiai pezėti apie Prezidentės ir Vyriausybės nuveiktus darbus sunkiu krizės laikotarpiu, kaip tą bando daryti V.Uspaskich. Būtent premjero A.Kubiliaus kabinetui teko didžiausias darbo krūvis su kuriuo sugebėta pakankamai gerai susidoroti. Prezidentė kai kuriais atvejais netrukdė Vyriausybės darbui, o kartais netgi padėdavo juos įgyvendinti. Tenka tik apgailestati , kad trečiuose metuose įsiterpė "Palaitis ne prie ko", bet tai jau irgi praeitis. Tad šia prasme neokomunistinės raiškos priputę opozicinės jėgos galėjo jausti gilų nepasitenkinimą, kad prezidentė nesinaudojo " bulvių žydėjimais bei jų kasimo darbais" . Pasakydama, kad geresnio varianto ji nemato, prezidentė nesutiko tapti socdemų, darbiečių ir paksoidų politinių grupuočių vėliavneše. Neima ji į rankas ir "Permainų koalicijos" vėliavos. Stengiasi lyg ir dalyvauti būdama nuošalėje... Kol koks šoninis teisėjas nepakelia raudonos vėliavėlės... Lietuva dabar yra tokioje situacijoje, kad lyderiavimą gali perimti netgi " burokinės" jėgos, kurių lyderiams kol kas visi galimos kaltumo prezumpcijos atvejai nuteka, kaip nuo žąsies vanduo. Štai ir vėl tenka prisiminti mūsų " Achilo kulną" - teisėsaugą, kuri demokratijos kūrimo procese, manau, yra labiausiai pažeidžiama. Prezidentė per 3 valdymo metus buvo labai veikli ir yra padariusių daugybę įvairių sprendimų. Toli gražu ne visus juos galima laikyti pozityviais, tačiau ant Temidės teigiamos pusės lėkštelės taip pat turime daug ką padėti. Ji kol kas ryškiai nusveria. Žinoma, negalima nepastebėti abiejų pirmųjų šalies damų populizmo. Tikrai ne visada jis atspindėjo pozityvius dalykus. Premjeras tokiam viešinimuisi daug laiko neskyrė, nes gal jo daug ir neturėjo. Jam reikėjo dirbti darbus su gan marga komanda. Nepasimiršta tas pozicijos opozicionierių liberalų dūris " į nugarą" , svartant apie LR biudžeto sureguliavimo galimybes. Seimo pirmininkės paskleistas " prabangos mokesčių" epitetas, manau, buvo daugiau populistinio žanro elementas, nors reitinginių taškų jis kai kam atnešė. Manau, kad liberalai tų diskusijų eigoje daugiau prarado, negu atrado, o pritilusi opozicija nesugebėjo daug tuo pasinaudoti savo klaninėms reikmėms. O juk I.Šimonytės ir A.Kubiliaus pradiniai siūlymai būtų leidę viso to ermyderio išvengti. Prezidentė lyg ir norėjo tuo laikotarpiu prasmingai prisidėti, tačiau dėl pensininkų poreikių staigaus pilno atstatymo, manau, buvo persistengta. Netgi nepavyko jai atriboti mergaitės iš Klonio gatvės nuo prievartos. Tai plačios diskusijos tema, kuri jau gan plačiai aptarta. Dar skaudesnį ekonominį smūgį visai Lietuvai dūrė nešvarus Antonovų verslas. Gal net galutinai prarastos milijardinės sumos - įspūdingos. Jos gal net sudarytų pusę šešėlinio verslo iš kurio išmušti tik vieną milijardą, pasirodo, tapo sunkia užduotimi korupciją ir mokesčių slėpimą stabdančioms institucijoms. Gerai dar, kad sugriuvo lobisto V.Mazūronio bandymas, pasitelkus Seimą, pagelbėti "Snoro" bėgliams Londone. Nedaug trūko... Lietuva Pasaulio reitingų sąrašuose dažniausiai būna pirmo ketvirtadalio pabaigoje. Labiausiai sužlugdyta yra ne mūsų ekonomika, o visuomenės sąmonė ir pasitikėjimas savo šalimi. Pasaulyje geriausiai jaučiasi Afrikos ir Pietų Amerikos šalių gyventojai. Ta paranojiška nuolatinė panika, kurią nuolat skleidžia mūsų žiniakslaida gali pasitarnauti tik mūsų Rytų kaimynų interesams. Siūlau baigti verkšlenti ir taip kelti džiugesio bangas tarp tų jėgų, kurios karštligiškai ieško būdų, kaip mus vėl pavergti.