Moksleiviai tikrino, ar ministerijose sėdi nykūs biurokratai

Penktą kartą surengtas projektas "Moksleiviai – į Vyriausybę!" 30-iai geriausių moksleivių ir absolventų iš Lietuvos bei užsienio šalyse veikiančių lietuviškų mokyklų suteikė galimybę iš arti pamatyti, kaip dirba ministerijos ar Vyriausybės kanceliarija.

Šiame projekte dalyvavo ir kauniečiai, savo jėgas išmėginę Krašto apsaugos bei Švietimo ir mokslo ministerijose.

Jie galėjo savo akimis įsitikinti, kaip dirba šalies Vyriausybė – lyg sutartinai jaunuoliai kartojo, kad šis projektas sugriovė jų galvose susiformavusius stereotipus. Būtent toks ir buvo šio kasmečio projekto tikslas – parodyti, kad ministerijose sėdi ne nykūs biurokratai.

Ringaudas Palubinskas
Kauno technologijos universiteto gimnazijos absolventas, savaitę praleidęs Krašto apsaugos ministerijoje

Galiu drąsiai tvirtinti, kad tai – geriausia praėjusios vasaros savaitė. Nesigailiu, kad per ją teko mažai miegoti. Porą naktų miegui skyriau vos po pusantros valandos. Po visą dieną trukusių susitikimų su įvairiais pareigūnais ministerijoje, vakare atlikdavome jų pavestas užduotis.

Po vakarienės susitikdavome su kokiu nors įdomiu žmogumi ir diskutuodavome. Pas mus viešėjo finansų ministras Rimantas Šadžius, žurnalistas Andrius Tapinas, Pramonininkų konfederacijos pirmininkas Robertas Dargis. Nors diskusijoms buvo numatyta valanda, dažniausiai jos užsitęsdavo ir 2–2,5 val. Turėjome daug klausimų, į kuriuos sulaukėme atsakymų – kalbėtis su protingais žmonėmis yra didelis malonumas.

Po diskusijos vykdavo dienos įvykių refleksija tarpusavyje bei interneto tinklaraščio rašymas – čia sudėdavome savo dienos mintis ir potyrius.

Teko asmeniškai bendrauti su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku, kuris papasakojo ne tik apie ministeriją, bet ir atsakė į mums rūpimus klausimus.

Neaišku, ar mūsų pagrindinis darbas – surašytos priemonės ir būdai jaunimo patriotizmui skatinti, pavirs kokia nors rimtesne studija ar realiu projektu, tačiau ministras į tai pažvelgė gana rimtai. Man patiko, kad mus, tik pabaigusius mokyklą, ministerijoje visi vertino rimtai.

Teko bendrauti ir su kitais aukštais pareigūnais – tarp jų ir Sausumos pajėgų generolu majoru Almantu Leika. Jis dvejus metus vadovavo Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupei, tad iš karininkų gavome labai daug naudingos informacijos apie kariuomenės veiklą, kurios žiniasklaidoje rasti negalima.

Vienas Goro atkūrimo grupės karininkų nieko nepagražindamas ir nenutylėdamas papasakojo apie sunkumus, su kuriais susidūrė mūsų kariai bei vietos gyventojai. Padėtis ten tikrai yra prastesnė, nei atrodo.

Pavyzdžiui, dabar bent dvejus metus Vakarų valstybės mokės atlyginimus Afganistano policijai. Jie siekia kelis šimtus dolerių – tai milžiniški pinigai. Vakarams nutraukus finansavimą, Afganistanas jiems skirtų dešimt kartų mažesnes algas. Didelės algos garantuoja stabilumą šalyje – pareigūnai tada nėra suinteresuoti imti kyšių. Neaišku, kas bus po kelerių metų.
Tokie susitikimai, pokalbiai pakeitė mano nuomonę apie Vyriausybę, tiksliau – apie ministeriją. Labiausiai pasikeitė suvokimas apie karininkus – tai ne tokie žmonės, kaip galbūt visuomenė juos įsivaizduoja. Dabartiniai kariškiai, nors ir negali būti labai daugiški, tikrai nėra perdėtai pikti.

Toks taktiškas bendravimas mane maloniai nustebino, o blogas įvaizdis, sukurtas sovietinės armijos ir filmų, dužo į šipulius.

Vaineta Parnarauskatė
Kovo 11-osios vidurinės mokyklos absolventė, savaitę praleidusi Švietimo ir mokslo ministerijoje

Šią ministeriją pasirinkau neatsitiktinai, nes jau daug metų aktyviai dalyvauju Lietuvos moksleivių sąjungos veikloje. Teko dirbti su švietimo projektais. Pavyzdžiui, ministerijai teikėme rezoliucijas apie 2014 m. egzaminų tvarką.

Ministeriją norėjau pamatyti ne iš pažintinės pusės. Mane labiau domino bendravimas su specialistais ir iš jų gauti konkretūs atsakymai. Buvau priimta labai šiltai, pasikeitėme nuomonėmis – dabar turime suplanavę keletą bendrų susitikimų dėl galimybės bendradarbiauti toliau.

Teko labai daug bendrauti su švietimo ministru Dainiumi Pavalkiu tiek formalioje, tiek neformalioje aplinkoje, susitikome ir su žemesnių rangų specialistais.

Pamiegoti teko nedaug – reikėjo rašyti ne tik tinklaraščius, bet ir atlikti namų darbus, kurių užduodavo tikrai nemažai.

Mano nuomonė apie Vyriausybę pasikeitė. Niekada nemaniau, kad ministerijoje gali dirbti tokie šilti žmonės. Jie ne tik mus priėmė, leido išsakyti savo nuomonę, bet ir mūsų išklausė – matėme, kad jiems svarbu sužinoti, ką apie vieną ar kitą problemą mano moksleiviai.

Darbuotojai noriai mus įtraukė į įvairias darbo grupes. Nemaniau, kad jų toks didelis  poreikis išklausyti moksleivius. Jų darbas pakankamai sunkus, nes ribojamas įvairių biurokratinių taisyklių ir įstatymų.

Net neabejoju, kad daugelis žmonių yra tiesiog nesusipažinę su valstybės institucijų veikla, todėl  ir kalba, kad bet kuri vyriausybė ar valdžia dirba blogai. Be abejo, kiekvienas žmogus negali dalyvauti nei ministerijų darbo grupėse ar posėdžiuose, tačiau į įvairius susitikimus su ministerijos atstovais dažnai piliečiai net neateina.

Ernestas Pravilionis
Maironio universitetinės gimnazijos absolventas, savaitę praleidęs Krašto apsaugos ministerijoje.

Krašto apsaugos ministerijoje buvo išties įdomu. Pakvietė dalyvauti baziniuose karių mokymuose. Nors rankose turėjome tik muliažinius ginklus, tačiau tai buvo nepakartojamas jausmas.
Vien šių mokymų man užteko, kad pakeisčiau savo nuomonę apie ministeriją ir karį – tokį, koks jis įsivaizduojamas visuomenėje. Miegojome nedaug, nes atlikome nemažai užduočių, o viena jų bendra visiems 30 projekto dalyvių – sukurti tam tikrą strategiją, sprendimus, siekiant mažinti jaunimo nedarbą.

Dalyvavusiesiems Krašto apsaugos ministerijos veikloje buvo pavesta atskira užduotis – sukurti patriotiškos ir pilietiškos visuomenės skatinimo modelį. Turėjome rasti būdų, kaip ne tik sukurti patriotišką visuomenę, bet ir ją tokią išlaikyti.

Mano nuomone, tik tokia visuomenė gali ką nors keisti ir kurti. Jau nepriklausomoje Lietuvoje gimę vaikai, kaip aš, esame tas tiltas, kuris gali sujungti mūsų tėvų ir senelių patirtį, išmanymą bei istorines žinias su šiame dešimtmetyje gimusių vaikų laisvės nuovoka.

Supratau, kad mano amžiaus žmogus Lietuvoje – labai svarbi grandis tarp kartų. Abiturientas, pirmakursis ar antrakursis turi jau dabar galvoti apie savo šalį ir kaip tą istorinę patirtį perduoti savo vaikams.