Partizanų vado A. Ramanausko-Vanago kapas netrukus turėtų būti atrastas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras bei archeologo Gintauto Vėliaus komanda atliko vadinamųjų našlaičių kapų kasinėjimo pirmąjį etapą. Istorikai ir archeologai tikisi, kad pavasarį bus atkastas ir kapas, kuriame palaidotas ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su Vilniaus universiteto istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentu G. Vėliumi, Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadove Terese Birute Burauskaite ir Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite.

– Su archeologu G. Vėliumi kalbamės už Antakalnio kapinių tvoros, vadinamosiose našlaičių kapinėse. Kokie dokumentai rodo, kad čia buvo vežami 1956-1957 m. metais KGB sušaudyti asmenys?

G. Vėlius: Tai didelis istoriko Dariaus Indrišonio įdirbis. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad laikotarpyje nuo 1956 iki 1969 m. sušaudytų asmenų Lukiškių kalėjime, t.y. kriminalinių nusikaltėlių mirties datos sutampa su sušaudytų politinių kalinių mirties datomis. Nežinia ar šaudė tie patys žmonės, toje pačioje vietoje, bet faktas, kad dažniausiai tomis pačiomis dienomis. Pora kriminalinių, vienas politinis kalinys, trys kriminaliniai, du – politiniai ir panašiai. Aptikta kapų medžiaga yra labai įvairi, nes ir pati kapinių istorija yra įvairi. Čia palaidoti ne tik nusikaltėliai, bet ir visi benamiai, bevardžiai, neturintys giminių, iš ligoninių. Čia yrair negyvų gimusių kūdikių kapai, taip pat čia vieta, kur iš ligoninių buvo vežamos medicininės atliekos. Tuo metu Vilniuje nebuvo krematoriumo, taigi buvo vežama čia.

– Suprantu, kad dega viltis čia rasti ir A. Ramanausko-Vanago palaikus, bet kol kas dar kiek anksti apie tai kalbėti. Tačiau ar tiesa, kad čia rasta ir kitų partizanų palaikų?

G. Vėlius: Pirmiausia galime konstatuoti faktą, kad aptikome sušaudytų asmenų kapelius. Tai jau tam tikras tyrimų pasiekimas. Išsiaiškinome, kaip jie buvo laidojami. Į duobes jie mesti po vieną, po du, po tris, po to jie dar buvo sulieti kažkokia chemine medžiaga, kuri labai suardė kaulus ir dabar tai labai apsunkina tyrimą. Šiuo atveju vienintelis išsigelbėjimas yra DNR tyrimai, kas šiuo metu ir yra daroma. Svarbu buvo atsakyti, ar čia laidoti politiniai kaliniai. Kol kas į šitą klausimą dar neatsakėme, bet vertinant mūsų preliminariais duomenimis, įvertinus aptiktų asmenų smūgį, amžių, jų išsidėstymą, tai lyg ir taip. Tačiau kol kas tai nėra moksliškai pagrįsta, todėl reikia kantriai laukti rezultatų. O kalbant apie kapų skaičių, tai ganėtinai sudėtinga. Kapų yra apie 1500, sušaudytų asmenų – 205, pagal politinius straipsnius – 52, ieškomų partizanų dar mažiau – vos 6. Taigi reikia rasti 6 kapus maždaug 1500 kapų kontekste.

– Kitaip tariant, manote, kad jau tarp iškastų yra partizanų, kurie buvo sušaudyti KGB 1956-1957 metais?

G. Vėlius: Nemanome, bet turime vilties. Pavyko išsiaiškinti laidojimo seką, tai 1941 m. pradėta laidoti  nuo tvoros, laidota ir iš kapinių šono. Būdavo, kad nesilaikoma plano, netilpo ir panašiai<..> Jei pagal DNR išsiaiškiname asmenis, tai jau žinome, kad vienas kapas yra konkrečių metų, šalia esantis kitų ir t.t. Jei velnias pagalio į ratus neįkiš, tai kitąmet gali būti rimtų atradimų, tik nesinori prisikalbėti anksčiau laiko.

Jei velnias pagalio į ratus neįkiš, tai kitąmet gali būti rimtų atradimų, tik nesinori prisikalbėti anksčiau laiko.

– Štai tokios optimistinės mintys. Jau ir dabartiniai atradimai yra fantastiški, ar ne, ponia Burauskaite?

T. B. Burauskaitė: Lyginant su 2008 m., kai vykdydami Seimo rezoliuciją pradėjome šias paieškas, tai tikimybė rezultatui tokia didelė dar niekada nebuvo.

– Pabandysiu reziumuoti, kas atrasta. Jūs žinote, išskaičiavote, kur tiksliai palaidotas A. Ramanauskas-Vanagas, kurioje eilėje, kurioje vietoje, ir kiek šalia jo turi būti palaidota tuo pačiu metu sušaudytų asmenų. Liko pabaigti archeologinius tyrimus. Jei kūnas nesunaikintas chemijos, tai bandyti atkurti atvaizdą. O jei ne, tai paskutinė galimybė – daryti DNR tyrimą. Tokia seka, ponia Burauskaite?

T. B. Burauskaitė: Nėra taip gerai. Kaip jau minėjo archeologas, tuo pačiu metu, per tą patį laikotarpį buvo laidojami ir neatpažinti žmonės, ir savižudžiai, autoavarijose žuvusieji ir t.t. Jie yra aprašyti, bet tikslumo trūksta. Galiausiai ir tos medicininės atliekos. Tais laikais nebuvo tokio preciziško fiksavimo. Pagalvokime ir kas kasdavo tas tranšėjas, duobes, viskas buvo daroma labai atmestinai. Vienas tyrimas mums jau sukėlė abejones. Mes tikėjomės vieno asmens, o DNR to nepatvirtino.

– Iki šiol esminis akcentas – tai rasta diržo sagtis. KGB, kaip ir bet kuriame kitame kalėjime, atimdavo diržus, batus ir t.t., tačiau vienas kūnas turėjo diržą su įspūdinga sagtimi, kurioje pavaizduotas staugiantis geležinis vilkas. Reverse yra inicialai V. M., kas logiškai galvojant turėtų reikšti vieną partizanų vadų Vytautą Miškinį?

T. B. Burauskaitė: Taip, bet deja mokslininkų atlikti artimiausių giminaičių DNR tyrimai tos asmenybės nepatvirtino. Čia mums buvo smūgis, bet ne toks, kuris sukeltų desperaciją. Gali būti įvairiausių sąlygų kodėl taip atsitiko.

– Faktiniai palikuonys nebūtinai gali būti biologiniai palikuonys. Visko gali būti.

T. B. Burauskaitė: Visko gali būti, bet mes neprarandame vilties eiti toliau ir tirti toliau atrastus palaikus, ieškoti jų artimiausių giminių. Mes dar neturime tos pinigų sumos, kurios prašėme, bet tikimės juos gauti. Žiūrėsime ar tikrai galime padaryti tai, ką užsibrėžėme, t. y. išanalizuoti tą užsibrėžtą teritoriją koreliuojant su rastais archyviniais dokumentais. Tuomet galėsime padaryti tikrą išvadą.

– Turbūt mažai kas žino, kur yra tos našlaičių kapinės. Tai erdvė už oficialios Antakalnio kapinių tvoros. Miškelyje, tokiame užaugusiame, pavadinčiau net šabakštyne. Ponia Varnaite, net ir dabar, žinant tai, kas jau atrasta, gal valstybei reikėtų kažkaip pradėti saugoti tą vietą?

D. Varnaitė: Be jokios abejonės. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba šiais metais apskritai visas Antakalnio kapines įtraukė į kultūros vertybių registrą su visais juose esančiais svarbiais ir istorijai reikšmingais kultūros paminklais. Ši teritorija taip pat yra saugoma. Tiksliau įvardinti istorines vertes, laidojimus nebus vėlu tada, kai turėsime atliktų tyrimų duomenis.

(T. Lukšio/BFL nuotr. - Diana Varnaitė)

– Grįžtant prie minėtų atradimų, nuo ko viskas prasidėjo? Į jus tiesiog kreipėsi vieno iš partizanų vadų artimieji prašydami rasti tėvo palaidojimo vietą?

T. B. Burauskaitė: Taip, kreipėsi ir ne vieną kartą. Buvo dar vienas kreipimasis ne dėl partizano, o tiesiog žmogaus, kuris žinojo vietą, kur palaidotas jo tėvas ar senelis. Mums šis žmogaus asmeninis tyrimas tapo atskaitos tašku. Jei mums pasisektų rasti tą kelią, kad atkasame palaikus ir ištyrę sužinome, jog tai palaikai žmonių, kurie yra ir dokumentuose. Jeigu taip, tai yra vilties prieiti ir iki partizano Antano Kraujelio. Neatmetame tokios tikimybės. Galbūt jį ir atvežė čia 1965 m., nes čia buvo laidojama iki 1969 m. Taigi čia toks mūsų viltingasis vektorius, bet viską parodys darbų rezultatai.

– Panašu, kad gyvenimas, kalbant apie nepriklausomybės šimtmetį, atneša tokių akcentų, kokių nenumatysi jokiuose komisijos posėdžiuose. Jei šių partizanų palaikai būtų atrasti, tai jų perlaidojimas būtų vienas esminių kitų metų akcentų. Kaip manote?

T. B. Burauskaitė: Taip, įvykis būtų neeilinis, bet užbėkime įvykiams už akių. Esu kiek prietaringa.

– Nors tam tikra sistema yra, ji nebūtinai gali būti tokia, kokia yra numatyta. Tie asmenys, kurie palaidoti 1957 m. lapkritį, jie gali būti palaidoti ir kitoje vietoje toje teritorijoje. Ar bus daromi visos teritorijos archeologiniai tyrimai?

T. B. Burauskaitė: Jokiu būdu. Pirmiausia viskas turi būti maksimaliai ištirta iš turimų rašytinių šaltinių ir žmonių apklausų. Yra kapinių prižiūrėtojai, kitas personalas. Ne visada jie noriai su mumis bendrauja, nes jie galbūt irgi neturėjo tos informacijos, kurios mes jų prašome. Tačiau šis tyrimas yra ne vien archeologinis, jis yra kompleksinis. Kasinėti chaotiškai tikrai nesirengiame.

Antroji pokalbio dalis – 2017 m. lapkričio 1 d. laidoje „Dėmesio centre“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ne

ne  portretas
ne misiukonis zino o kgb vaigauskas kuris niekaip negali atsiminti tokiu vietu kaip tuskulenu dvaras ir kitu nors jam buvo pavesta jas saugoti tai gal pries smerti atsimins ir nusiims grieka nuo dusios nes tie nuzudytieji jo seniai laukia ateinant

turetu

turetu portretas
Misiukonis zinoti gal?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių