Pabėgėlių dienas skaidrina kompiuteriai ir pasisėdėjimai

Pastaruoju metu kone kasdien pranešama apie sulaikytus gruzinus, kurie nelegaliai bandė patekti į Lietuvą. Visi jie atsiduria Užsieniečių registracijos centre Pabradėje. Vieniems šio miestelio gyventojams tokia kaimynystė - nė motais, kiti regi tikras ir įsivaizduojamas grėsmes.

Patinka afganistaniečiai

Visą savo gyvenimą Pabradėje nugyvenusi Vlada Kasinskienė užkalbinta apie gyvenimą miestelyje, atsidūsta ir pasiūlo „pakalbėti plačiau“. Tarybiniais laikais liaudies deputate, vėliau pardavėja dirbusi moteris pažįsta kone kiekvieną žmogų. Nepasislepia nuo jos skvarbaus žvilgsnio ir užsieniečiai.

„Pentagonu“ vietinių gyventojų vadinamame Užsieniečių registracijos centre pastarąjį pusmetį smarkus pokyčiai – vietoj įprastų akiai čečėnų, vis daugiau ima rastis gruzinų.

„Įvažiuojant į Pabradę iš Vilniaus keirėje yra parduotuvė. Tai čia mano parduotuvė buvo. Mačiau, kas ten ateidavo. Vienu metu buvo daug afganistaniečių. Labai mandagūs, labai paslaugūs vyriškiai. Visi iki vieno karininkai, pasitempę, mokslus baigę. Su gruzinais nė nepalyginsi“, - prisiminė pašnekovė.

Įtarimą kelia kalba

Pabradę „okupavę“ gruzinai Vladai kelia kur kas daugiau įtarimų, nei paslaugieji afganistaniečiai. Pastarųjų bent kelios dešimtys buvo atvykę 2010-aisiais ir 2011-aisiais, o štai šie metai, anot moteriškės, „turtingi“ gruzinų.

„Ką aš galiu pasakyti? Brudų, brudai. Rašė čia laikraščiai apie tokią gruzinę, kuri čia skundžiasi, kad jos teisės pažeidinėjamos, kad ji čia blogai gyvena, kad jos neišleidžia. O čia kaip tik birželio 6 d. važiavau į Santariškes ir sutikau ją autobuse iš Vilniaus važiuojančią. Tai kas čia jos neišleidžia, kad ji net į Vilnių važinėja? Tik nori gyventi mūsų valstybės sąskaita ir ją peikti“, - piktinosi pašnekovė.

Su kitais kaukaziečiais dienraščio pašnekovė taip pat nelinkusi bendrauti. Ji teigia, kad to ir nereikia. Esą dažnai pakanka į juos pažvelgti ir tampa aišku, kad atvykėlių galvose sukasi ne pačios geriausios mintys, o pagrindinis jų tikslas pasilikti Lietuvoje visiems laikams.

„Ką jie daro? Savo vaikų visiškai neprižiūri. Jų berniukai bastosi gatvėmis, kažką kalba tarp savęs, kažką apkalbinėja. Aš aišku jų kalbos nesupratu, bet esu ir Gruzijoje, ir Azerbaidžane buvusi, tad daug ką galiu iš intonacijos suprasti. Aš todėl stengiuosi su jais nesusidurti“, - dėstė moteris.

„Bet ne tokie jie jau ir blogi. Mano klasėje du mokosi - berniukas ir mergaitė“, - į pokalbį įsiterpia Vlados anūkė, tačiau tuoj pat išklauso gyvenimiškų močiutės pamokymų.

„Čia tik du, o kai jų daug, tai negali žinoti. Aš tai žinau, ką šneku. Va, vaikai šoka meno mokykloje, o tie gruzinai ten vaikšto. Tai aš savo anūkų tenai neleisiu. Tėvai juk tų gruziniukų neprižiūri. Jiems čia reikia tik atvažiuoti, apsiženyti ar įmonę įsteigti, gauti leidimą gyventi ir visus saviškius čia susivežti“, - pabrėžė pašnekovė.

Vyras žvelgia atlaidžiau

Vlados vyras Jonas į atvykėlius žvelgia kur kas atlaidžiau. Vyriškis patikino, kad pačiame miestelyje su jais nė karto nėra buvę nė vieno incidento. Bent jau jis pats apie tokį atvejį nėra girdėjęs.

„Tikrai jau dėl ramybės, tai jie čia nieko netrukdo. Ramūs tvarkingi ir gražu pasižiūrėti. Na vaikšto tokie negriukai. Ir negriukės gražios tokios. Tiesa, gal tarp savęs jie ten ir pakonfliktuoja, žinot, juk religijos skirtingos. Vieni - musulmonai, kiti - krikščionys. Tad visko čia būna, manau“, - kalbėjo vyras.

Pasak Jono, daugiausia pabėgėlių Pabradėje galima pamatyti šalia mokyklos esančioje krepšinio aikštelėje. Taip pat jie mėgsta sėdėti prie kompiuterių ir naudotis internetu dienos centre prie bažnyčios.

„Krepšinio aikštelėje gal ir nebus jų. Oras ne koks, bet prie interneto tai tikrai nueikit, ten rasite jų daug. Pas mus gi dar karinis poligonas yra, tai anksčiau čia nemažai kareivių užsieniečių atvažiuodavo. Italai vaikščiodavo po miestą, su tokiom skrybėlėm ir plunksnom ant galvos. Bet dabar jau jų į miestą kažkaip neišleidžia“, - patikino pašnekovas.

Liūdi be darbo

Iš tiesų, lynojant krepšinio aikštelėje nė vieno žmogaus pastebėti nepavyko, tačiau bent keli jų buvo susėdę prie kompiuterių Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ įsteigtame dienos centre „Kultūrų įkalnė“.

Naršydami internete užsieniečiai ne tiek ieško darbo ar kitos naudingos informacijos, kiek praskaidrina savo kasdienybę. Mūsų užkalbintas vyriškis atvykėlis iš Čečėnijos Jusufas (vardas pakeistas) laukdamas leidimo gyventi nuolat praleido jau metus.

Didžiausia problema, pasak Jusufo, tai draudimas siekiantiems pabėgėlio statuso dirbti. Būtent tai čėčėnui neleidžia pasijusti komfortiškai.

„Viskas būtų gerai. Mumis čia rūpinasi, čia ramu, saugu, problemų neturime. Bet negalime dirbti. Ir tai pagrindinė problema. Esu sveikas, tvirtas. Galiu ir svarbiausia labai noriu dirbti. Argi tai normalu, kad toks žmogus kaip aš sėdėtų rankas sudėjęs? Nenoriu būti išlaikytiniu, galiu ir sau ir savo šeimai užsidirbti“, - tikino pašnekovas.

Daugiausia gruzinų vyrų

Pasak Jusufo, pabėgėlių centre čečėnų šiuo metu beveik nėra. Be keletos afganistaniečių, beveik absoliuti dauguma „laikinų gyventojų“ - gruzinai.

„Čečėnų čia tik mano ir dar viena šeima. O štai gruzinų pastaruoju metu labai daug ėmė rastis. Ko jie čia? Iš kur atvažiuoja? Čia jau jų pačių reikia klausti. Štai jie kaip tik prie kompiuterio sėdi“, - mostelėjo ranka pašnekovas.

Prie kompiuterio sėdintys pabėgėliai iš tiesų pasisakė esą gruzinai. Tačiau prakalbinti vyriškius buvo gerokai sunkiau, nei mažakalbyste garsėjančius čečėnus. „Youtube.com“ interneto svetainėje filmukus žiūrėję vyrai pasisakė kilę iš šiuo metu Gruzijai nebepriklausančios Pietų Osetijos sostinės Cchinvalio.

„Iš Cchinvalio mes kilę, bet Europoje kokius 10 metų esame. Visur buvome - Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Dabar čia. Vieni mes, be šeimų. Jeigu viskas bus gerai, gal ir šeimos bus“, - nedaugžodžiavo pašnekovai.

Bando suteikti vilties

Dienos centre „Kultūrų įkalnė“ dirbanti Rūta Visockaitė teigė, kad draudimas dirbti, kuriuo skundžiasi pabėgėliai, ši tiesų yra labai opi problema.

„Kitose Europos valstybėse darbo kodeksas pabėgėliams, šalyje praleidusiems šešis mėnesius, leidžia pradėti dirbti. Pas mus to kol kas nėra, žmonės neturi ką veikti“, - teigė R.Visockaitė.

Centro misija - leidimo laukiantiems žmonėms padėti adaptuotis svetimoje valstybėje. Atvykėliai supažindinami su mūsų tradicijomis, jie gali mokytis lietuvių kalbos, lankyti kompiuterinio raštingumo kursus.

„Pabėgėliai supažindinami su mūsų šalies papročiais, tradicijomis, istorija. Jiems taip pat rengiami kalbos kursai, ekskursijos po Lietuvą. O jų vaikai lanko mūsų mokyklas. Kai kurie eina į rusų mokyklą, bet vis daugiau - į lietuvių. Iš pradžių palanko intensyvius lietuvių kalbos kursus ir tada nė kiek neatsilieka nuo vietinių vaikų. Kartu mokosi, kartu draugauja“, - tikino R.Visockaitė.

Pasak, R.Visockaitės, retas pabėgėlis, užsibūna Lietuvoje ilgesniam laikui. Daliai jų Lietuva – tarpinė stotelė, o galutinis tikslas – Vakarų Europa. Todėl pabėgėlių kaita gana didelė – vieni išvyksta, tačiau jų vietą tuoj pat užima kiti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių