Paaiškino, ko afišuodamiesi siekia gėjai

„LGBT žmonės užauga net nesusidurdami su jokia arba susidurdami tik su neigiama informacija, bet vis tiek ta tapatybė egzistuoja. Tad, kalbėdami apie šią problemą ir LGBT jaunimui, vaikams bei paaugliams [...] siųsdami žinutę, kad šiuo aspektu viskas jiems yra gerai, tikrai padėtume jiems tapti visaverčiais piliečiais“, – teigia T. Raskevičius.

– Kai kurie žmonės sako, kad yra tolerantiški LGBT, bet nenorėtų, kad jų vaikai būtų homoseksualūs. Ar tai galima vadinti tolerancija?

– Mūsų viešojoje erdvėje labai dažnai girdimas pasakymas „esu tolerantiškas, tačiau...“. Ir, kai jau prasideda „tačiau“, galima daryti išvadą, kad tolerancijos arba žinių apie šią socialinę grupę tam žmogui šiek tiek trūksta. Replikuojant į argumentą, kad tai yra blogas pavyzdys jaunajai kartai, reikėtų įsisąmoninti, kad visi LGBT žmonės užaugo tradicinėse šeimose ir matė vienokių ar kitokių formų tradicinį modelį, kuris mūsų visuomenėje yra dominuojantis. Tačiau jų vis tiek tokia tapatybė (ar tai būtų seksualinė orientacija, ar lytinė tapatybė), todėl reikia daryti išvadą, kad vis dėlto tai – žmogaus prigimtis. Taigi tai nėra pavyzdys ar kažkokia neigiama propaganda – tiesiog tokia mūsų įvairovė ir realybė.

– Labai dažnai sakoma „miegamajame jie tegul daro tai, ką nori, bet nereikia eiti į gatves ir afišuotis“. Ar teisybė, kad LGBT žmonės Lietuvoje taip jau afišuojasi gatvėse?

– Socialinis matomumas, kuris per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje LGBT bendruomenės atžvilgiu yra labai padidėjęs, yra labai pozityvus reiškinys, nes mūsų visuomenė pradeda kalbėti apie šią problemą. LGBT bendruomenės vadinamasis „afišavimasis“ nėra noras kažką parodyti ar atskleisti kažkokius intymius savo tapatybės aspektus – tai tiesiog noras atkreipti visuomenės dėmesį, kad ši socialinė grupė susiduria su tam tikrais iššūkiais ir problemomis.

Viešos informacijos poreikis svarbus ne tik plačiajai visuomenei, kuri yra heteroseksuali, bet ir LGBT paaugliams ir vaikams, kurie augdami susiduria su nemenkais iššūkiais, nes savo aplinkoje galbūt nemato ir negirdi pozityvios informacijos, girdi tik neigiamus komentarus. Todėl kalbėti apie tai viešojoje erdvėje pozityviai arba net neutraliai yra labai siektinas ir pageidautinas reiškinys.

– Bet kai kurie galėtų sakyti, kad tai netinkamos informacijos propaganda.

– LGBT žmonės užauga net nesusidurdami su jokia arba susidurdami tik su neigiama informacija, bet vis tiek ta tapatybė egzistuoja. Tad, kalbėdami apie šią problemą ir mūsų LGBT jaunimui, vaikams bei paaugliams sudarydami tokias sąlygas, siųsdami tokią žinutę, kad šiuo aspektu viskas jiems yra gerai, tikrai padėtume jiems tapti visaverčiais visuomenės piliečiais ir susidurti su mažesniais iššūkiais, negu jie susiduria dabar.

– Turime nemažai pavyzdžių ir Lietuvoje, kai žmonės net nusižudo dėl to, kad aplinka jų nepriima. Kokią žinutę reikėtų pasiųsti manantiems, kad būti homoseksualiam yra blogai?

– Reikėtų apsidairyti aplink – tokių žmonių yra visur ir buvo visą laiką. Mes, kaip visuomenė, ne kaip bendruomenė, turime suprasti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis yra vertingas, o seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės aspektas yra iš privataus žmogaus gyvenimo srities, todėl neturi jokios įtakos žmogaus socialinės integracijos ir socialinės raidos tendencijoms. Taigi jei mes, atsižvelgę į dabartines demografines tendencijas ir emigracijos mastą, sudarytume palankias socialines sąlygas Lietuvoje gyvenantiems žmonėms būti tuo, kuo jie nori būti, tiesiog sukurtume daug geresnį socialinį klimatą. Tai labai paprasta žinutė.

– Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių, interseksualių asmenų organizacija paskelbė ataskaitą, kurioje įvertintos 49 Europos valstybės. Lietuva prieš keletą metų buvo 31 vietoje, o šiemet – 39-oje. Taigi mūsų situacija prastesnė negu buvo anksčiau. Kas tai lėmė?