Nelengva geros kaimynystės pradžia. Baltarusija

Lietuva 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktu atkūrė savo valstybingumą, o Baltarusijos SSR Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. rugpjūčio 25 d. paskelbus nepriklausomybę, šalis istoriškai pirmą kartą tapo suverenia ir pasaulio pripažinimo siekiančia valstybe. Šalis neturėjo istoriškai nusistovėjusių sienų, politinių bei ekonominių santykių su kitomis valstybėmis, išskyrus tuos, kuriuos turėjo būdama SSRS sudėtyje. Tad ir Lietuva, užmegzdama diplomatinius santykius su Baltarusijos Respublika kaip suverenia valstybe, tai darė pirmą kartą. Nauja tarpusavio santykių sritis buvo ir tarpvalstybinių sienų nustatymas.

Iš pat pradžių buvo gerai suprantama, kad Baltarusija, su kuria Lietuvos siena sudaro apie 730 km, yra labai svarbi kaimynė. Lietuvos saugumo ir ekonominiai interesai reikalavo, kad tai būtų demokratiška ir taikinga valstybė.

Geros kaimynystės su Baltarusija siekis turi ir solidų istorinį pagrindą – ilgą bendro gyvenimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje laikotarpį. Po pastarosios žlugimo mus siejo per šimto metų priklausymas Rusijos imperijai, sukilimų ir persekiojimų patirtis. Tad istoriškai lietuviai ir baltarusiai yra gana artimos tautos. Vėliau abiejų tautų istoriniai keliai ėmė skirtis.

Anksčiau prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas leido ir anksčiau išsivaduoti iš svetimųjų valdžios, sukurti modernią nepriklausomą valstybę. Baltarusių tautinis sąmonėjimas vyko lėčiau, politinė jo išraiška – Baltarusijos Rada ir jos 1918 kovo 25 d. paskelbta Baltarusijos liaudies respublika (toliau – BLR). Tačiau tai buvo daugiau simboliniai aktai, neįsikūniję suverenioje valstybėje, neįgiję platesnio pripažinimo (BLR pripažino Lietuva, Latvija ir Ukraina).

Baltarusijos liaudies respublika nebuvo tiksliau apibrėžusi savo teritorinių pretenzijų, kai kurie Rados atstovai sutiko Lietuvai pripažinti Vilnių ir Vilniaus kraštą, kaip numatyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos taikos sutartimi su Rusija. Tačiau kiti Rados deputatai sutartį, ypač teritorinį jos aspektą – Vilniaus ir Gardino pripažinimą Lietuvai – vertino neigiamai, protestavo prieš ją. Vilnių jie laikė savo kultūros centru, teigė, kad LDK buvo baltarusių valstybė.

Nepaisant to, 1920 m. lapkričio 11 d. Kaune buvo pasirašyta BLR ir Lietuvos sutartis dėl abipusio pripažinimo ir abipusės pagalbos kovojant su Lenkija ir Sovietų Rusija.

Tačiau vos pradėjusi kurtis nepriklausoma baltarusių valstybė buvo bematant sužlugdyta – rytinę jos dalį užėmė Raudonoji armija ir įkūrė (1919 m. sausio 1 d.) Baltarusijos SSR, o vakarinę dalį, kaip ir visą Vilniaus kraštą, okupavo Lenkija.

Per visą tarpukarį lenkų okupuotas Vilnius buvo svarbiausias vakarinių baltarusių kultūros centras. Čia buvo leidžiami baltarusiški laikraščiai, veikė kultūros įstaigos. Tai palaikė tikėjimą, kad ateityje Vilnius bus ne tik baltarusių kultūros centras, bet ir priklausys Baltarusijai. Užbėgant į priekį, galima pasakyti, kad 1939 m. Sovietų Sąjungai nutarus Vilnių grąžinti Lietuvai, tarp tautinės orientacijos baltarusių kilo nusivylimas ir nepasitenkinimas, kartu ir antilietuviškos nuotaikos. Reikia taip pat pastebėti, kad tuo metu kaip tik tautiškai mąstanti baltarusių inteligentija labai nukentėjo nuo sovietinės valdžios represijų.