N. Šepetys: komunistinio mąstymo šiandien – daugiau

„Valstybė neturėjo realių galimybių priešintis. Sprendimas priešintis būtų galėjęs pakeisti įvykių eigą tik porai dienų. Vienas pėstininkų pulkas ir galbūt keli batalionai galėjo mėginti patekti į Vokietiją. Vienintelė pasipriešinimo forma to meto sąlygomis buvo pabėgimas. Tai, ką padarė prezidentas A. Smetona, buvo vienintelis realus pasipriešinimo būdas“, - tvirtina istorikas, žurnalo „Naujasis židinys“ vyriausiasis redaktorius Nerijus Šepetys.

- Pradedate savo įžangą Alaino Besançono žodžiais – „komunizmas mėgaujasi amnezija ir amnestija“. Kaip šis reiškinys atrodo Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje?

A.Besançonas šitai rašė dar 1996-aisiais, po SSRS subyrėjimo tepraėjus vos 5 metams. Iš karto po komunistinių režimų demontavimo Europoje atrodė, atėjo metas pamėginti viską, kas buvo, įvardyti, ramiai apmąstyti, akademiškai tyrinėti. Tačiau patys komunistai – ir Europos Rytuose, ir Vakaruose arba „persikvalifikavo“, arba išnyko, rimtesnis dėmesys komunistinei praeičiai gretai tapo socialiai (ir politiškai) nepageidaujamas kaip tamsumo, sąskaitų suvedinėjimo ar tiesiog reakcingumo požymis. Svarbiausia moralinė ir teisinė problema yra ta, kad apie komunizmą, jo nusikaltimus ir paveldą mūsų sąmonėje nebuvo nuosekliai ir protingai kalbama.

Tiesa, mūsų kaimynai lenkai, čekai ir vengrai šiuo atžvilgiu buvo sąžiningesni – vyko viešos diskusijos, netrūko ir apmąstymų. Jie šių problemų turėjo mažiau, bet tai buvo gana gyvas ir rimtas procesas, nors jį sunku lyginti su nacizmo įvertinimo procesu Vokietijoje (tiesa, prasidėjusiu ne tiek savaime, kiek dėl išorinio spaudimo).

Komunizmo sistema ilgai gyvavo ir padarė neįtikėtiną žalą įvairiose srityse. Kai žlugo, apie ją buvo kalbama kaip apie išaugtus drabužius, praeitą gyvenimo etapą, o tie, kurie kalbėjo aštriai, paprastai remdavosi emocijomis, asmeninėmis nuoskaudomis – kaip aukos. Bet ir šios autentiškiau bylojo paskutiniais komunizmo sistemos griūties metais. Jau po 1991 m. komunizmo įvertinimo temos pradeda trauktis ir nykti, iš jų net imama šaipytis.

Kaip tik tada atsirado politiškai korektiška „sovietmečio“ sąvoka: girdi, sovietiniai buvo tik laikai, o ne žmonės. „Amnestija“ šiuo atžvilgiu reiškia, kad net moraliniu lygu – ką ir kalbėti apie teisinį – nebuvo keliamas komunizmo (kur jau ten konkrečių jo veikėjų) nusikaltimų klausimas. Būta lengvabūdiškos užmaršties, kai atmintį išstumia jos pakaitalai – sumeluota, padailinta atmintis.

Pačių žmonių pastangomis viešojoje erdvėje nebuvo nuosekliai kalbama apie tai, kas iš tiesų vyko SSRS. Tai ir turi galvoje A. Besançonas. Kaip sakė vienas prancūzų kairysis, L‘Humanitè vedamųjų rašytojas, tiesioginiame TV eteryje komentuodamas Juodosios komunizmo knygos pasirodymą, 85 milijonai komunizmo aukų pasaulyje nesuteršia komunizmo idealo, tai tebuvo apgailėtinas nukrypimas. Po Aušvico esą neįmanoma būti naciu, bet po sovietinių lagerių įmano likti komunistu. Štai taip pasireiškia amnezija ir amnestija.

Komunizmas daro poveikį su juo susiduriantiems žmonėms, palikdamas pėdsaką, skatinantį jį užmiršti ir jam atleisti. Tačiau atleisti yra logiška tada, kai kas nors prašo atleidimo. Turime labai mažai pavyzdžių, kai aktyvesni komunistinės sistemos veikėjai ar juolab represinių struktūrų vadovai būtų ko nors atsiprašinėję ar bent jau atgailavę. Jie tiesiog priėmė situaciją kaip savo pralaimėjimą, ir tiek.

Savo ruožtu Lietuvoje įsikerojo pasakojimas apie tai, kad komunizmą mums atnešė rusai, o mes – niekuo dėtos jų aukos.

- Pastaruoju metu komunizmo amnestijos, regis, gan aktyviai reikalauja kai kurie Lietuvos kairieji intelektualai. Jie sako, kad komunizmas tėra nekaltas ir gražus pasakojimas apie utopiją, o jei kas nors tą pasakojimą iškraipo ir pritaiko savo nusikaltėliškiems tikslams, tai – ne komunizmo kaltė. Ką jiems atsakytumėte?

- Tokių argumentų yra daugiau ir jie vienas kitą grindžia. Antai pabrėžiama, kad komunizmas nebuvo sukurtas – jį tik žadėjo sukurti, o tai, kuo gyveno SSRS, buvo iškraipytas socializmas (iškraipymus galime smerkti). Šitokią poziciją išreiškia ne tik odioziniai intelektualai, turintys gal 200 žmonių auditoriją, bet ir Socialdemokratų partijos vadovai, žinomi Lietuvos menininkai, profesoriai .

Ką jiems galima atsakyti? Naciai savo kurtos tvarkos irgi nevadino nacizmu, bet mes ir visas pasaulis taip vadiname, ir tai – normalu. Jakobinai sakė, kad įtvirtina lygiavą, tačiau jų valdymo laikai vadinami „jakobinų diktatūra“, ir niekas dėl to nesiginčija.

Kodėl turėtume ginčytis dėl to, ar galime vadinti bolševikų-komunistų sukurtą sistemą bolševizmu ir komunizmu? Matyt, jie kūrė tai, ką sukūrė. Juk komunistai niekad nesakė, kad jiems nepavyko tai, ką jie būdavo politiškai įtvirtinę.

Vienas didžiausių komunistinės ideologijos laimėjimų yra žmonių įtikinimas, kad komunizmas būtų vertinamas pagal jo deklaruojamus tikslus. Ko gera, kaip tik todėl taip daug žmonių juo užsikrečia. Turiu galvoje ne tuos, kurie patiki, kad komunistai yra geri ir padarys gyvenimą geresnį, o tuos, kurie patiki idėja, jog tai, ką žada komunistai, yra įmanoma. „Viską įmanoma padaryti“, – komunistai tai ne tik teigė, jie taip ir darė nuo operatyvaus bendruomeninių santykių sunaikinimo iki upių vagų apsukimo.

Įsitikinimas, kad žmogus viską gali padaryti, kiekvieną užmojį įgyvendinti, kaip tik ir grindžia komunistinio totalitarizmo pavojų. O kai pavojus virsta tikrove, visas aplinkinis pasaulis ūmai pakinta, kaip Rusija po bolševikinės revoliucijos ir Lietuva po 1940-ųjų. Atsiranda nesveika baimė, draugystę pakeičia tarpusavio įtarinėjimai, prasideda „objektyvių“ priešų ieškojimas... Po kelių dešimtmečių visa tai pakeičia deficitinių produktų medžioklė. Susikuria politikos, ideologijos ir prievartos junginys.

Į kiekvieną reiškinį reikia žiūrėti pagal tai, kaip jis pasireiškia ir ką po savęs palieka. Deja, Vakarų intelektualai nemažai prisidėjo prie komunizmo amnestijos, reikalaudami net nelyginti 6 milijonus žydų išžudžiusio nacių režimo su viso labo „naują žmogų“ kūrusiu komunizmo režimu.

Apie komunizmą nepakanka diskutuoti, jį apmąstyti, jį reikia ir tyrinėti, be kita ko, socialinės psichologijos požiūriu. Apie komunizmą kalbantys istorikai ir politikos mokslininkai dažnai nesugeba įvertinti masių sąmonės vaidmens.

Iš kur tas neįtikėtinas pasitikėjimas savo jėgomis, būdingos komunistiniam žmogui porevoliucinėje Rusijoje? Visuomenė gyvena baisaus materialinio nepritekliaus sąlygomis, o žmonių pasitikėjimas savo jėgomis – milžiniškas. Bet kai tas savimi pasitikintis žmogus susiduria su grėsminga tikrove, kaip Vermachto agresijos atveju, jis meta ginklą ir bėga. Panašiai ir Vokietijoje, žlugus nacionalsocialistų režimui, žmonės prisipažindavo besijaučią tarytum pabudę iš miego.

- Stasys Yla savo knygoje rašo, kad didžiausią grėsmę kelia ne komunizmo politinės formos, o idėjos. Bet juk oponentai kaip tik tvirtintų, kad komunizmo idėjos – geros ir nekaltos. Pasiūlytų skaityti Karlą Marxą, kuris tiesiogiai nesiūlo kurti prievartos sistemos.

- Tarp visų savo gyvenamojo meto komunizmo stebėtojų ir kritikų kunigas S. Yla bene blaiviausiai vertino ir politinį komunizmo pavojų, sakydamas, kad tokios valstybės, kaip SSRS, anksčiau ar vėliau dėl savo ideologijos ypatumų neišvengiamai veršis į kitus kraštus, mėgindamos primesti savo politinį režimą. Juk pati komunizmo ideologija reikalauja pasaulinio įsiviešpatavimo. Manau, tai viena stipriausių S. Ylos įžvalgų, tuo metu kai didžioji dalis Europos tiki komunizmo švelnėjimu, demokratėjimu. Jo požiūriu, komunistinės ideologijos ir Stalino politikos jungtis – neišardoma. Po karo tai tapo akivaizdu daugeliui.

Kodėl komunistinis režimas, įsitvirtinęs kurioje nors valstybėje, tuoj puola rūpintis sienų apsaugos stiprinimu? Toks budrumas reikalingas pirmiausiai tam, kad niekas nepabėgtų nuo komunistų valdžios į kitokį pasaulį.

Kažkodėl visose valstybėse, kuriose įsigali komunizmas, žmonės nuo jo bėga – ir idealistai, ir materialistai. Komunizmą norima primesti visam pasauliui, kad nebereikėtų saugoti sienų nuo galimų pabėgėlių į laisvas šalis ir nuo galimybės lyginti gyvenimą komunistų režimo sąlygomis su gyvenimu kitose šalyse. Tą puikiai savo laiku yra pavaizdavęs Viktoras Suvorovas. Šiuo atžvilgiu komunistinis sąjūdis yra iš esmės internacionalinis.

Bolševikai juk buvo įsitikinę, kad negalima sukurti komunistinės santvarkos vienoje šalyje. Ir nors Stalinas sėkmingai skleidė mitą apie komunizmo kūrimą vienoje šalyje – SSRS, pažiūrėkime, kaip jo valdymo metais komunizmas išplito po visą pasaulį. Žinoma, išplito ne be principinių Stalino pastangų.

Karlas Marxas vartojo sąvoką „eliminuoti“, kalbėdamas apie „atgyvenusias“ socialines formas, tarp jų ir klases. „Eliminuoti“ nebūtinai reiškia „fiziškai sunaikinti“, nors tokia yra viena iš šio žodžio reikšmių. Leninas šitą reikšmę aktualizavo, teorinį reikalavimą likviduoti paversdamas politiškai projektuojama galios praktika.

Ar K. Marxas su F. Engelsu būtų šitaip pasielgę? Sunku pasakyti. Tačiau žinant K. Marxo požiūrį į žmogų kaip tam tikros rūšies gyvulį ir į individą tik kaip visuomenės dalį, neturintį savaiminės vertės, galima teigti, kad gavę valdžią nuosekliai marksistinio-engelsinio mąstymo žmonės turi polinkį elgtis taip, kaip elgėsi Leninas ir jo pasekėjai. Todėl S. Yla ir sako, kad neįmanoma atskirti komunizmo ideologijos nuo komunizmo politikos. Ir patys komunistai to niekad neskyrė.

- Bet juk daug kas nuoširdžiai tiki, kad komunistų skelbiama utopija yra gėris, kurio verta siekti, ir kad rojus žemėje savaime nėra ydingas sumanymas.

- Mūsų laikais mokykloje pradinėse klasėse dar buvo privaloma skirti konkrečių pamokų mokymui apie sukursimą komunizmą. Vienas tokio mokymo vaizdžiausių motyvų – kaip komunizmo sąlygomis kiekvienas galės, atėjęs į parduotuvę, imti nemokamai, ką tik panorės. Natūralus nepritekliaus laikų klausimas – kas bus, jei visi panorės daugiau, nei yra prekių, nesunkiai atsakomas: komunizmo sąlygomis žmonės būsią tokie sąmoningi, kad neims be saiko. Tai ir yra siekiamas sąmonės pakeitimas.

Visas komunistines utopijas jungia idėja, kad, nepaisant skirtingumo, visi žmonės yra lygūs. Kai šį principą pamėginama įgyvendinti praktiškai ir realią žmonių nelygybę verčiama realia faktine lygybe, žmonės iš tiesų tampa mažiau skirtingi: jie ima panašiau galvoti ir kalbėti. Iš visų komunizmo tikslų šis tikslas – žmonių sulyginimas – yra labiausiai pasiektas.

Dažnai įsivaizduojama, kad į komunizmą „atversti“ žmonės yra tie, kurie pradeda tikėti komunizmo sukūrimu, komunistų partija, dialektiniu materializmu ir pan. Tačiau iš tikro komunizmo poveikis pasireiškia pirmiausia tikėjimu žmonių vienodumu ir teisės būti kitokiam nepripažinimu. Šitie dalykai nebūtinai yra sąmoningai priimami – jie nustumiami į pasąmonę ir ten ilgai tveria kaip įsitikinimas.

Manau, komunistinio galvojimo dabartinėje Rusijoje ir – su tam tikromis išlygomis – dabartinėje Lietuvoje šiuo požiūriu yra net daugiau, nei buvo komunistinių laikų paskutiniaisiais permainų euforijos ir laisvės lūkesčių metais.

- S. Yla rašo, kad komunizmas stengiasi sunaikinti žmoniškumą, kovoja su šeima ir moteryste, paneigia asmenį. Ar jis neiškraipo komunizmo doktrinos? Marksistai juk kaip tik manosi giną žmoniškumą nuo nežmoniško kapitalizmo. Klausimas dėl šeimos ir moterystės: prisiminkime brežnevinę epochą – nejau buvo kovojama su šeima? Ir asmenį marksistai savitai gina bei vertina.

- S. Ylos knygą galima laikyti pavyzdine, chrestomatine komunizmo analizės knyga. Savo laiku ji galėjo būti išversta į kitas kalbas ir turėti didelės naudos, būdama pritaikyta kitų šalių patirtims. Knygoje aiškiai įvardijama, kas yra kas, ir sąvokų analizė nesupainiojama su tikrovės aprašymu.

Kai S. Yla kalba apie žmoniškumo naikinimą ir priešiškumą asmeniui, šeimai, santuokai, jis nenori pasakyti, kad komunistai neigia šių dalykų egzistavimą arba nori, kad jų neliktų ir kad žmonės gyventų bandoje. Kita vertus, jei lyginsime Stalino ir Leonido Brežnevo laikų SSRS visuomenes, tai matysime ryškius skirtumus ir turėsime pripažinti, kad jei komunistai ir norėjo tuos dalykus sunaikinti, tai nesunaikino. Tačiau tikrai mėgino perkeisti jų prasmę ir turinį.

Vienas komunistus skiriančių bruožtų – tai sugebėjimas pervadinti daiktus, keičiant žodžių prasmes. Prisiminkime, kaip buvo suvokiama „taika“: labiausiai militarizuotos ir daugiausiai karinių veiksmų besiimančios valstybės žmonės turėjo didžiuotis tuo, kad jų valstybė neva neša pasauliui taiką.

Tas pat sakytina ir apie šeimą. Kas yra šeima? Tai – natūrali ikivalstybinė tikrovė, su kuria net despotiškos valstybės nieko nesistengė daryti. Prisiminkime vergovines despotijas: juk vergai galėdavo gyventi normalų gyvenimą, būdami tarp savo šeimos narių, ir tik santykis su savininku (darbas) lemdavo sunkiąją jų egzistencijos dalį.

Kapitalistinėse, industrinėse visuomenėse atsirado naujas reiškinys, kai žmonių tarpusavio santykiai vis plačiau buvo grindžiami ne tarpusavio įsipareigojimu, o nuasmenintu darbu. Tačiau niekas netrukdė gyventi normalų gyvenimą šeimose. Šeimų tvirtumas buvo net skatinamas. Nei valstybei rūpėjo kištis į šeimų gyvenimą, nei turėta idėjų, kaip tai daryti.

Pirmieji eksperimentus šeimos ir santuokos srityje valstybės lygmeniu mėgino atlikti Prancūzijos revoliucionieriai. Gal todėl ir pralaimėjo, kad mėgino keisti dirbtiniais dalykais natūralius dalykus.

Pagrindinis komunizmo idėjų priešas, trukdantis jų sklaidai, yra kaip tik natūralios tikrenybės – tauta, šeima ir asmuo. Tuo tarpu sovietinė mokyklą ir vaikų darželiai kaip tik buvo pradėję stumti šeimą nuošalin sąmoningumo ugdymo prasme. Daugelyje šeimų nebebuvo atvirai kalbama apie svarbius dalykus, tarp jų – tai, ką, kaip ir kodėl reikia veikti gyvenime. Apie tai daugiau buvo kalba mokyklose. Sovietų Rusijoje ir daugelyje sovietų „respublikų“ mokykla laimėjo karą prieš šeimą, o darbas – prieš santuoką.

Pati idėja, kad žmogus vienaip turi kalbėti namuose ir kitaip – darbe, buvo santvarkos tikslas, o ne žmonių sąmoningas apsisprendimas. Buvo siekiama, kad žmonės gyventų dvigubą gyvenimą. Ir komunistų partijos vadovybė gyveno dvigubą gyvenimą.

Komunizmas esmingiau pralaimėjo ten, kur jis nesugebėjo perkeisti tautos, šeimos, santuokos ir asmens turinio. Kaip ne viename lietuviškame kaime, – tokių rasime ir Dzūkijoje, ir Žemaitijoje, ir Aukštaitijoje, – kur kolchozas iki galo nesunaikino senų bendruomeninių struktūrų.

Nuolatinis rėmimasis K. Marxu ir F. Engelsu, manau, apskritai yra ydingas, nes jie yra parašę daugybę dalykų, kurie leidžia, tarkime, K. Marxą laikyti ir moderniojo antisemitizmo tėvu, ir humanizmo puoselėtoju. Kai susiduriame su radikaliais socialiniais utopistais ir komunistais, turime žiūrėti jų idėjų ir veiklos visumos. Jie pirmieji, kaip K. Marxas, nusprendė, kad filosofai turi ne tik aiškinti pasaulį, bet ir jį keisti.

S. Yla, kalbėdamas apie 1937 m. Lietuvą, atkreipia dėmesį į vidaus sąlygas komunizmui plisti: žmonių provincialumą, tautinį nesusipratimą (nors šiandien manome, kad jie tada buvo tautiškai susipratę), nenorą solidarizuotis. Tai – komunistų veikimui palanki terpė, jų taikinys ir siekinys.

- Knygos įžangoje oponuojate istorikams ir žurnalistams, kurie dėl 1940-ųjų okupacijos kaltina Antano Smetonos režimą. Kodėl?

- Kai netikėtai užklumpa socialinė katastrofa – maras, badas, stichija, karas – dažnai linkstama kaltinti arba savo valdžią, arba svetimųjų agentus. Tas pat nutiko Lietuvoje. Bet paklauskime savęs: nejau A. Smetonos režimas neprisidėjo prie to, kad Lietuvoje susiformuotų tokių tautiškai sąmoningų ir pilietiškai atsakingų žmonių karta, kuri, net ir neturėdama realių galimybių, mėgino atkurti savo valstybę ir ją ginti? Ar tai, kad Lietuvoje per 20 metų atsirado sveika, moderni visuomenė įvyko tik priešinantis A. Smetonos režimo pastangoms? Kas ugdė visuomenę, pasirengusią ginti savo laisvę ir nenoriai kolaboruojančią su svetimaisiais? Negi visi, išskyrus A. Smetonos režimą?

Reiktų daryti vieną išlyga: didžiausias smetoniškos Lietuvos minusas buvo kitataučių, kitakalbių nepripažinimas kaip savų, abejingumas jų likimui. Turiu galvoje pirmiausiai lenkus ir žydus. Bet galima būtų klausti: ar demokratinė seimų Lietuva skatino kitokias nuostatas?

Apskritai neturėtume pervertinti ano meto valstybės galimybių. Tai šiandien mes turime neįtikėtino masto valstybę, kuri veikia visose gyvenimo srityse. O tuo metu valstybė buvo palyginti nedidelis daiktas: daugeliu atveju savivalda, tokia menka popieriuje, tikrovėje buvo realesnė (viršaitis, gydytojas, mokytojas, klebonas).

A.Smetonos režimas tautiniam sąmoningumui ir pilietiniam solidarumui buvo tam tikru atžvilgiu net palankesnis už demokratinį režimą. Taip, buvo daug blogybių. Tačiau pažvelkime į 1940 m. birželio 14 d. rytmetį: vyko normalus politinis, ekonominis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas. Ir tas gyvenimas buvo pradėtas drastiškai naikinti po grandiozinio įsikišimo iš išorės. Ar dėl to kalta buvo mūsų krašto valdžia, kariuomenė?

Valstybė neturėjo realių galimybių priešintis. Sprendimas priešintis būtų galėjęs pakeisti įvykių eigą tik porai dienų. Vienas pėstininkų pulkas ir galbūt keli batalionai galėjo mėginti patekti į Vokietiją. Vienintelė pasipriešinimo forma to meto sąlygomis buvo pabėgimas. Tai, ką padarė prezidentas A. Smetona, buvo vienintelis realus pasipriešinimo būdas.

Sovietų Sąjunga įvykdė pirmą tokio pobūdžio karinę operaciją (siekiant ne užkariauti, o organizuoti „revoliuciją iš vidaus“) pasaulio istorijoje. Sovietams buvo labai svarbu, kad ji pasisektų. Juolab kad prieš tai susidurta su nesėkme Suomijoje ir daline nesėkme Lenkijoje. Buvo tikslas taip preciziškai atlikti karinę operaciją Baltijos šalyse, kad nebūtų nė menkiausios galimybės ją sustabdyti. Ir buvo mesta tokia jėga, kurios tikrai turėjo užtekti. Jos ir užteko.

Galbūt, jei Lietuvos valdžia būtų žinojosi, kas ir kaip įvyks ateityje, ji būtų galėjusi permąstyti savo veiksmų planą. Tačiau mes negalime reikalauti iš praeities žmonių poelgių, kurie būtų grindžiami (mūsų turimu, bet jiems nepasiekiamu) žinojimu apie nenumatomą ateitį. Jei mes, žinodami, kuo viskas baigėsi, nusprendžiame, kad ir praeities žmonės turėjo žinoti bei atitinkamai elgtis, tai esame paprasčiausiai naivūs.


Šiame straipsnyje: komunizmasSovietų sąjungaSSRS

NAUJAUSI KOMENTARAI

Copy D

Copy D portretas
1989 - gyventoju Lietuvoje 3 690 000 2012 - gyventoju Lietuvoje 2 988 381 mes pradejome "reteti" tape "nepriklausomi". Prie Sovietu Sajungos mes dauginomes.

    portretas
CCCP atgimsta zmoniu sirdyse ir galvose? Matyt pasilgo zmones ramaus gyvenimo.

NNN

NNN portretas
1925m gyventoju Klaipedoje 140 000 1989m gyventoju Klaipedoje 220 000 2012m gyventoju Klaipedoje 141 000
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių