N. Putinaitė: sąvokos „vatnikas“ vartojimas rodo posovietinį mentalitetą

Jos nuomone, terminas vatnikas – posovietinio mentaliteto požymis, susijęs ir socialiniame užribyje esančio žmogaus pažeminimu. „Prie kokio žmogelio iš rajono, beviltiškai kovojančio prieš skalūnų dujas, miško kirtėjus ar dar ką nors, šis žodis labai lengvai limpa. Tokia socialinė panieka turi stiprų posovietinį kvapą“, – mano politologė.

Rodo socialinę panieką

Dažniausiai žodžiu vatnikas bandoma pašiepti rusiškos ideologijos šalininkus. Pirmas kvadratinio vatinuko, arba vatniko, memas atsirado Rusijos socialiniame tinkle 2012 m. ir tai buvo autoironiškas rusų požiūris į save. „Ir vėl Rusijoje kažkas krenta, griūva, sprogsta arba dega, bet mes pasaulio ledo ritulio čempionate užėmėme pirmąją vietą“, – toks užrašas matomas ant pieštinio kvadratinio vatinuko, kuris pavaizduotas kaip prasigėręs apsišlapinęs mažas žmogeliukas kvadratukas. Vėliau, maždaug 2013–2014 m., jau Ukrainos įvykių kontekste šis žodis paplito ir Lietuvos socialiniuose tinkluose, tik jau išjuokiant rusišką ideologiją palaikančius žmones.

Prie kokio žmogelio iš rajono, beviltiškai kovojančio prieš skalūnų dujas, miško kirtėjus ar dar ką nors, šis žodis labai lengvai limpa. Tokia socialinė panieka turi stiprų posovietinį kvapą.

Pasak Vilniaus universiteto sociologijos magistrantės Rimos Žilinskaitės, tiksliai pasakyti, iš kur kilęs žodis vatnikas, negalima, bet pirmiausia jis asocijuojasi su vatine striuke, kurią žmonės geriausiai prisimena iš sovietmečio ir kurią dėvėdavo gulago kaliniai. „Paskui, prisimenant sovietinio kino ar populiariosios kultūros įvaizdžius, tai dažniausiai mums asocijuojasi su pavargusiu, alkoholį vartojančiu kaimo gyventoju, galbūt su muštynių žymėmis ant veido“, – kalba R. Žilinskaitė.

Be to, jos teigimu, kadangi Antrojo pasaulinio karo metais vatinukas buvo ir kariuomenės drabužis, dabar Rusijos propaganda skleidžia to laikotarpio nuotraukas, kuriose – tuo drabužiu apsirengę kariai, tad mums kyla asociacija su Vladimiro Putino režimu, rusiška propaganda.

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė N. Putinaitė sako, kad šis terminas, pradėtas vartoti Lietuvoje ir žymėti neigiamus personažus, jai pasirodė labai kontroversiškas: „Galbūt todėl, kad esu prisiskaičiusi visokių gulago atsiminimų ir kt., jis labai stipriai veikė. Taigi kaip termino jo niekada natūraliai nepriėmiau. Manau, kad jaunesnei kartai asociacijos yra paprastesnės.“

Žinoma, sutinka N. Putinaitė, vatnikas turi ir kitą prasmę – žymi žmogų, esantį už sociumo ribų, nuo kurio atsiribojama, kuris yra svetimas. „Nors mes galvojame, kad vatnikas žymi tokį postsovietiką, aš matau sovietinę schemą, kurioje nėra tarpinių grandžių tarp savo ir svetimo, t. y. svetimas iškart tampa priešu, yra savas ir yra priešas. Kai atsirado vatniko terminas, iškart pagavau, kad tai labai posovietinio mentaliteto požymis“, – pastebi politologė.

N. Putinaitės nuomone, dar toje schemoje kliūva ir socialiniame užribyje esančio žmogaus pažeminimas: „Prie kokio žmogelio iš rajono, beviltiškai kovojančio prieš skalūnų dujas, miško kirtėjus ar dar ką nors, šis žodis labai lengvai limpa. Tokia socialinė panieka turi stiprų posovietinį kvapą.“

Etiketės kelia grėsmę demokratijai

Pasak R. Žilinskaitės, iš pradžių terminas vatnikas buvo kaip ideologinis pasipriešinimo įrankis rusiško pasaulio ideologijai, kurią V. Putino Rusija bando atgaivinti, bet ilgainiui labai išsiplėtė: „Pradžioje jis buvo vartojamas grynai Ukrainos konflikto kontekste, taip buvo vadinami prorusiški separatistai Ukrainoje ir Rusijos politikai. Bet per dvejus metus jis pateko į įvairias socialines sritis, juo imti vadinti vidiniai priešai, jo vartojimas priklauso ir nuo Lietuvos aktualijų. Kita vertus, žinoma, jis neatsiejamas nuo Rusijos ir Kremliaus politikos.“

Pavyzdžiui, kalba R. Žilinskaitė, jau 2015 m. pavasarį vatnikas vartojamas Lietuvos rusams, sovietinę nostalgiją jaučiantiems žmonėms, žemesniam socialiniam sluoksniui, ekonomine padėtimi besiskundžiantiems žmonėms pavadinti. „Įdomesnis etapas – 2016 m. antroji pusė, kai Lietuvoje vyko parlamento rinkimai. Tada vėl labai suaktyvėjo tos sąvokos vartojimas ir taip buvo vadinami Lietuvos politikai“, – pastebi R. Žilinskaitė.

VU sociologijos magistrantė Lina Mačiulė priduria, kad vatniko vartojimas tikrai labai priklauso nuo Lietuvos aktualijų, pavyzdžiui, jis atsiranda ir kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, mokytojų protestus, prekybos centrų boikotą, nenorinčius eiti į šauktinių kariuomenę.

„Kadangi daug laiko skiriu sovietmečio studijoms, matau labai dideles analogijas tarp dabartinės ir sovietinės propagandos, tik dabartinė yra subtilesnė, – sako N. Putinaitė. – To, kas susiję su vatniku ir ką atpažįstu iš sovietinių studijų, nevadinčiau patyčiomis. Dabar tai įvardijama kaip patyčios, o anksčiau tai buvo vadinama emocinėmis etiketėmis, kurios sovietmečiu buvo labai būdingos ir kuriomis gyvuoja visa totalitarinė valstybė.“

Pavyzdžiui, kalba politologė, Leonido Brežnevo mėgtas terminai „šovinistas“, „buržuazinis nacionalistas“ turėjo kelti neapykantą ir pyktį, o „draugiškos tautos“, „socialistinis pasaulis“ – pozityvias emocijas. „Nežinia, ką jie ten sukeldavo, bet taip buvo kuriama didžiulė emocinė pasaulio perskyra, kai tau nereikia argumentuoti, svarstyti, gilintis, ką kitas žmogus sako, kokie yra faktai. Tu uždedi etiketę, ir tau viskas aišku“, – pabrėžia N. Putinaitė.

Jos nuomone, Lietuvoje žmonės apskritai gyvena etikečių pasaulyje, kur be vatniko taikomos subtilesnės etiketės: „Man atrodo, vatnikas yra labai ryškus simptomas to, kas vyksta mūsų visuomenėje. Vis dar gyvename emocinių etikečių, kurios prikimba prie bet ko ir kurias galima prie bet ko prikabinti, pasaulyje. Kur ji evoliucionuos, čia dar klausimas.“

Kadangi, pabrėžia N. Putinaitė, propaganda yra labai sudėtinga ir subtili, tos etiketės kaip tik paslepia labai rimtus ir mums pavojingus dalykus: „Šiose etiketėse matau labai didelę grėsmę demokratijai. Visuomenė ir taip yra susiskaldžiusi. Nors susiskaldymas nėra blogai, bet jis turi turėti tiltus, kuriais galima susisiekti su kitais žmonėmis, kitomis grupėmis. Vatnikas arba kitos etiketės tuos tiltus sugriauna – juk niekas nesako „aš esu vatnikas“, niekas nenori juo būti. Čia jau kažkokios blogio erdvės ir didelė grėsmė demokratijai.“