Molėtų žydų palikuonis: svarbu pasakyti, kas žudė žydus, o kas ne

Šiandien svarbu pasakyti, kas žudė žydus, o kas ne – kad būtų švarūs vardai tų, kurie to nedarė, sako išsigelbėjusių Molėtų žydų palikuonis Tzvi Kritzeris. Anot istorijos mokslų daktaro Tomo Balkelio, daugybė mūsų visuomenės narių žinojo, kad jų giminaičiai prisidėjo prie žydų žudymo, bet niekas nenorėjo kalbėti, nes tai – didelė asmeninė ir kolektyvinė gėda.

Susirinko paminėti žydų kelio

Pirmasis pasakojimas – apie Molėtus, kurie molėtų žydų buvo ir yra vadinami Malat. Panašiai skambėtų ir tarmiškas miesto pavadinimas – Malėtai. Prieš Holokaustą 80 proc. visų miestelio gyventojų sudarė žydai, kurie buvo ir pagrindiniai miestelio gerovės kūrėjai.  Čia klestėjo amatai, prekyba, švietimas, o žydai su lietuviais kasdieną susitikdavo ir kurdavo draugystę, pasitikėjimą, o kartais – ir neapykantą.

Beveik prieš mėnesį į Molėtų centrą rinkosi molėtiškiai, taip pat – iš įvairių šalių atvyko iš Molėtų kilę žydai, kurie tarpusavyje vienas kitą vadina malater. Minioje buvo daugybė žinomų ir įtakingų visuomenės veikėjų, kultūros atstovų, politikų. Jie atvyko pagerbti nužudytų Molėtų žydų atminimo ir nueiti tą kelią, kuriuo prieš 75 metus žydai ėjo į mirtį. Šiuo keliu ėjo ir su Molėtų žydais bendravę, kadaise kartu žaidę, miestelio gyventojai. Vienas jų, save vadinantis senu molėtiškiu, advokatas Kazys Rakauskas.

Jis teigia, kad Molėtai jį veikė visą gyvenimą: „Dėl to ir šiandien aš esu čia. Mane tai labai optimistiškai nuteikė dėl žmonių mąstymo ir ateities. Į centrinę miesto aikštę susirinko, mano manymu, maždaug 3 tūkst. žmonių, gal net daugiau. Svarbiausia, kokie jie – tai inteligentai, padoriausi žmonės, pensininkai, darbininkai. Tai tie, kurie gerbia žmones ir gerbia save.“

Eisena žydams atminti – egzaminas

Kone visi kalbinti žmonės pabrėžė, kad į Atminimo maršą nebūtų atvykę tiek žmonių, jei ne dramaturgas Marius Ivaškevičius. Jo straipsniai apie Molėtų žydus, jų atminimą šiais laikais jau verčiami į kitas kalbas. Rašytojo nuomone, šis atminimo renginys tiek molėtiškiams, tiek visai Lietuvai bus egzaminas.

M. Ivaškevičius įsitikinęs, kad egzaminas dar nesibaigė. „Labai norėtųsi, kad tai būtų tik pradžia, ne viso to pabaiga. Buvo keista matyti visus tuos molėtiškius, stovinčius ant šaligatvių ar žiūrinčius pro langą, stebinčius eiseną. Kilo jausmas, jog taip yra ne dėl to, kad jie prieštarautų. Manau kad tai iš kaimietiškumo jiems kyla mintis, kad gal neverta žygiuoti su šiais žmonėmis“, – pasakoja M. Ivaškevičius.

Daug žmonių, kaip tvirtina dramaturgas, buvo nusiteikę arba abejingai, arba priešiškai, o to priežastis – juntamas tam tikras vietinės valdžios požiūris: „Jei yra tam tikra bendra nuomonė, tai ir svarstoma, kodėl čia reikia „išsišokti“. Bet daug žmonių rado drąsos dalyvauti marše, jie ateina prie paminklo ir manau, kad šie žmonės pakeis tamsiuosius.“

Anot M. Ivaškevičiaus, nereikia tamsos sunaikinti 100 proc., jos yra kiekvienoje tautoje. Tačiau tamsa, jo teigimu, neturi dominuoti – kai ji liausis dominuoti, to galbūt ir užteks.

Diena po eisenos – visiškai kitokia. Nebėra saulės, atvėso ir kartais vis nulyja. Visgi prie tragedijos vietoje atidengto naujo paminklo užsuka molėtiškiai – pasižiūrėti, ar vėjas neišnešiojo gėlių, išlyginti ant žemės padėtos Izraelio vėliavos.  Visi žmonės sakė, kad šis įvykis žymi lūžio tašką žmonių žiniose, suvokime ir vertybėse. Ne vienas iš vietinių žmonių, prieš ir po renginio pasklidus informacijai ir tekstams apie Molėtų praeitį, pirmą kartą sužinojo, kad tarp miesto gyventojų dominavo žydai, kokiomis aplinkybėmis jie žuvo ir kur yra masinė kapavietė.