Mokslininkas: jauni žmonės savanorystę suvokė kaip madą

Savanorystė – pozityvi, populiari ir jaunus žmones puošianti veikla. Be kita ko, savanoriauti yra smagu. Turbūt tokį įspūdį apie savanorystę susidarėte iš žiniasklaidos. Tačiau tai – truputį klaidinanti ir iš dalies ydinga savanorystės reprezentacija, teigia mokslininkas Modestas Grigaliūnas.

„Jauni žmonės savanorystę suprato kaip madą. [...] Tačiau nevyriausybinių organizacijų atstovai pastebi, kad ši mada daro ir meškos paslaugą, nes savanoriai nebenori imtis rimtos savanorystės, pvz., daug sunkiau rasti savanorių „Maisto banko“ akcijoms arba prižiūrėti senelių, juk čia smagumo kur kas mažiau“, – teigia mokslininkas, neseniai apgynęs disertaciją „Tinklinis silpnasis visuomenės įtikinėjimas ir savanorystės populiarinimas Lietuvoje 2011 metais“.

Ką daryti, kad žmonės palaikytų tavo idėją, kaip juos įtikinti? Apie tai ir apie savanorystę su Vilniaus universiteto mokslų daktaru M. Grigaliūnu kalbėjosi žurnalistas Simonas Bendžius.

Jei už partiją balsuoja, partijai tai naudinga. Juk partijos nariai nemąsto, ar balsuoja protingas, ar neprotingas žmogus.

Labai dažnai organizacijos (nebūtina kalbėti tik apie politines partijas) įtikinėja ne racionaliai, o iracionaliai. Tai reiškia, kad kalbama nebūtinai apie svarbiausius, logiškus argumentus. Labai dažnai matome, kad įtikinėjama iracionaliai – apeliuojama į žmonių lūkesčius, viltis, svajones, nuoskaudas, traumas, patirtis ir pan. ir tikimasi, kad žmonės, paveikti emocinių įtikinėjimo būdų, mąstys nekritiškai ir balsuos ar padarys kažką, ko nori įtikinėtojas.

Jūs minite pozityvųjį visuomenės įtikinėjimą. Kuo jis skiriasi nuo negatyviojo įtikinėjimo?

Pozityviuoju įtikinėjimu vadinu visas komunikacines akcijas, kurių vyksmas nekelia pavojaus visuomenės savivaldai, gyvavimui, demokratinei santvarkai ir pan. Jeigu jūsų niekas per prievartą nepriverčia tapti komunistu, nacistu ar kažkuo panašiu, o įtikinėja pavasarį rinkti šiukšles, nerūkyti ar saugiai važinėti, tai ir yra pozityvusis įtikinėjimas.

Kam jis reikalingas? Tarkim, amerikiečių propagandos mokyklos ir jos teoretikai, pvz., Edwardas Bernays, kalba, kad šiuolaikinė visuomenė yra per daug įvairi ir per daug sudėtinga, kad visi žmonės suprastų visus jiems užduodamus klausimus. Vadinasi, jeigu mes nesuprantame visų klausimų, turime išklausyti argumentus tų, kurie supranta, ir čia negalima apsieiti be įtikinėjimo.

Visuomenėje visada bus organizacijų, kurios pristatys įvairius sprendimus, taigi įtikinėti reikės visada. Beje, paskutinės vyriausybės veikla buvo labai dažnai kritikuojama, nes stokojo tam tikros pozityvios komunikacijos, nepakankamai visuomenei aiškino, kodėl reikia vienaip ar kitaip daryti.

Taigi bet kokios komunikacijos akcijos, kurios siekia visuomenei paaiškinti (pvz., ko reikia, kad gyventume geriau) vadinamos pozityviuoju įtikinėjimu.

Pasiūlėte naują modelį, t. y. silpnąjį tinklinį įtikinėjimą, ir patikrinote, kaip jis veikia praktiškai. Kas tai yra? Kaip tyrimas pavyko?

Savo darbe bandžiau sukonstruoti tinklinio silpnojo visuomenės įtikinėjimo modelį. Tą modelį konstravau kaip analitinį instrumentą, kuris padėtų analizuoti įvairiausias akcijas, vykstančias Lietuvoje, ES ar pasaulyje, ir leistų jas ištirti silpnojo visuomenės įtikinėjimo, pozityviojo visuomenės įtikinėjimo, aspektu. Tačiau pirmiausia reikia paaiškinti, kas tas silpnasis visuomenės įtikinėjimas ir kas yra stiprusis visuomenės įtikinėjimas.

Silpnuoju visuomenės įtikinėjimu vadinu tokį būdą, kai žmonės nėra verčiami tapti prisiekusiais kokios nors idėjos gerbėjais. Pvz., klasikinė propaganda visada stengiasi žmones paversti prisiekusiais kažkurios idėjos gerbėjais, tarkim, amžinai garbinti sovietinę santvarką ar pan. Sovietmečiu niekas nekalbėjo apie galimybes mąstyti kaip nors kitaip.

Silpnasis įtikinėjimas kur kas labiau susijęs su šiuolaikine visuomene. Kad žmonės dabar taptų fanatiškai prisirišę prie kokio vieno dalyko, beveik neįmanoma, nes gyvenimas per daug sudėtingas, intensyvus, per daug informacijos. Šiuolaikinis žmogus labai įvairus, darbe jis vienoks, po darbo kitoks, jis jungiasi į įvairiausias bendruomenes: priklauso ne tik namo bendrijai, bet ir, tarkim, pašto ženklų rinkėjų būreliui ar vakare, įsijungęs kompiuterinius žaidimus, įsilieja į virtualią bendruomenę. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdas labai įvairus, todėl, norint pasiekti žmogų, reikia galvoti ir apie kitokius įtikinėjimo būdus.

Taigi aš kalbu apie silpnąjį įtikinėjimą, kuris neturėtų formuoti žmogaus, kaip prisiekusio vienos idėjos gerbėjo. Jei mes kviečiame žmogų pavasarį švarinti aplinkos, rinkti šiukšlių, nereikia tikėtis, kad dabar jis bus ekologijos gerbėjas. Silpnasis įtikinėjimas siekia įtikinti žmogų tam tikrų vertybių teisingumu, bet nereikia tikėtis, kad žmogus taps mūsų vertybių skleidėju visuomenėje ir pan. Yra daug organizacijų ir idėjų, todėl žmogus pats renkasi, kam pritarti.

Išbandėte tai praktiškai. Ar bandymas pavyko?

Disertacijoje atlikau tyrimą, kuris buvo susijęs su europietiškų vertybių sklaida Lietuvoje, t. y. su 2011 m. Lietuvoje vykusiais Europos savanoriškos veiklos metais. Visais 2011m., nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., matėme, kaip buvo populiarinama savanoriška veikla. Tai vyko visoje ES, ne tik Lietuvoje.

Taigi savo sukonstruotą analitinį modelį, arba tinklinį silpnąjį visuomenės įtikinėjimo modelį, aš ir pritaikau norėdamas patikrinti, kaip Lietuvoje buvo populiarinama savanorystė, išsiaiškinti, kokie veikėjai buvo svarbiausi, ką jie visuomenei kalbėjo, kokius matėme savanorystės įvaizdžius ir galiausiai, ar pavyko žmones įtikinti, kad mes turime savanoriauti, ar ne.

Savanorystė – opus klausimas ir Lietuvoje, ir kitose posovietinėse valstybėse, nes žmonės ne ypač noriai skiria laiko viešai padėti bendruomenėms, nevyriausybinėms organizacijoms ir pan.

Ką įdomaus pastebėjote?

Bandžiau išanalizuoti kiek galima daugiau – kone visus žiniasklaidos, nevyriausybinių organizacijų tekstus, kurie Lietuvoje tais metais buvo sukurti. Tekstais vadinu pačią įvairiausią komunikacinę veiklą: nuo straipsnio iki dainos apie savanorystę. Tekstų, kodėl mes turėtume savanoriauti, buvo apie 400.

Taigi kaip Lietuvoje buvo įtikinėjama? Svarbiausios išvados – kokie savanorystės įvaizdžiai buvo sukurti. Išaiškėjo, kad jie buvo labai vienodi, skirtingos organizacijos (o jų buvo daug) labai įvairių savanorių įvaizdžių nesukūrė ar labai skirtingai visuomenės savanoriauti nekvietė. Galima sakyti, kad visos jos tai darė gana vienodai.

Savanoriai ir pati savanorystė dažniausiai buvo pateikiama labai pozityviai. Savanoriai buvo pristatomi kaip besišypsantys, išskirtiniai, brandesni už aplinkinius žmonės, suprantantys, kad galima neatlygintinai padėti ir pilnatvę atrasti savanoriaujant. Tai nei gerai, nei blogai. Tiesiog, kalbėdamas su įvairių nevyriausybinių, privačių organizacijų, valstybinių institucijų atstovais, išsiaiškinau, kokia bendra nuomonė apie tokius įvaizdžius. Visi mano apklausti informantai teigė, kad nieko kito apie savanorystę nepasakysi – ji yra pozityvi, todėl pozityviai ir pristatoma.

Kita vertus, išskirtinai pozityvus savanorių pristatymas turėjo tam tikrų padarinių, t. y. savanorystė dabar suprantama kaip išskirtinai jaunimo veikla, nes visose nuotraukose, klipukuose, dainose dominavo jaunų, besišypsančių, energingų žmonių veidai.

2011 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vienas iš tikslų buvo pritraukti savanoriauti ne tik jaunus žmones, bet ir senjorus, tad visiems kilo klausimas, ar įtikinėjimas buvo efektyvus. Jeigu mes kuriame klipus, dainas, straipsnius, kaip puikiai jauni žmonės leidžia laiką savanoriaudami, vargu ar įtikinsime senjorus, kad savanorystė skirta ne tik jauniems, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms.

Kas dar vyko? Jauni žmonės savanorystę suprato kaip madą. Iš visų tekstų buvo galima susidaryti įspūdį, kad savanoriai labai gerai leidžia laiką (jie turbūt taip jį ir leidžia), todėl visi pradėjo veržtis į įvairius renginius, savanoriauti, plėšyti koncertuose bilietus, kur nors nukreipti lankytojus. Tokia mada iš esmės gerai, kai į kokį nors renginį nori pritraukti daug savanorių. Tačiau nevyriausybinių organizacijų atstovai pastebi, kad ši mada daro ir meškos paslaugą, nes savanoriai nebenori imtis rimtos savanorystės, pvz., daug sunkiau rasti savanorių „Maisto banko“ akcijoms arba prižiūrėti senelių, juk čia smagumo kur kas mažiau.

Tokia mada nestiprina ilgalaikės savanorystės, nes ateiti pasavanoriauti į koncertą yra labai greitas dalykas – atėjai, gerai praleidai laiką, ir tiek. O ilgalaikė savanorystė, senelių, ligonių lankymas namuose ar pan., reikalauja kur kas daugiau laiko ir darbo.

Daug kritikos galima išsakyti ir tiems tekstams, nes organizacijos, gavusios paramą (tarkim ir Lietuvos vyriausybės) įvairiems projektams, ir kūrė tuos linksmuosius filmukus, kurie leido į savanorystę pažiūrėti gana paviršutiniškai.

Gerai, kai įtikinėjama dėl teigiamų dalykų. Tačiau kaip eiliniam žmogui, kuris apsuptas įvairiausių rėkiančių daiktų, kuris neturi nei laiko, nei galimybių įsigilinti, apsvarstyti, išklausyti skirtingų argumentų, atsirinkti tai, kas tikra?

Tai labai sudėtingas klausimas. Iš tiesų nesutrikti beveik negalima ir labai sunku apsisaugoti, todėl greičiausiai žmogus, apsuptas begalinio informacinio triukšmo, visada bus patrauktas į kažkurią pusę. Visada bus organizacijų ir veikėjų, kurie sugebės patraukliai įtikinti žmones net ir tais atvejais, kuriuos mes galbūt vertintume neigiamai.

Labai sunku pasakyti, kaip nuo to apsisaugoti. Egzistuoja įvairių formalių ir neformalių kontrolės būdų, t. y. įvairūs įstatymai, etikos kodeksai ir kiti dalykai, kurie tarsi skirti tam, kad reguliuotų situaciją. Be jokios abejonės, ją sureguliuoti itin sudėtinga, nes visos organizacijos, bandančios įtikinti visuomenę, daro tai kūrybingai ir greičiausiai ateityje tai darys vis kūrybingiau, kurs įvairiausias, net ir negatyvias, akcijas. Visada bus metami milžiniški pinigai ir tai visada lems labai kūrybingą komunikaciją. Taigi mes tik galime konstatuoti, kad šiuolaikiniam žmogui labai sunku įsigilinti į informacijos jūrą ir atsirinkti tai, kas svarbiausia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių