L.Slušnys apie (ne)pasitikėjimą žiniasklaida: visuomenė atsirenka pati

Nors pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje žemiausias per 15 metų, N. Pumprickaitės kalbintas „Savaitės“ svečias, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys įsitikinęs, kad tai – nieko bloga, nes žinaisklaida anksčiau buvo tiesiog pervertinta.

Pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje yra žemiausias per 15 metų. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ duomenimis sausį žiniasklaida pasitikėjo 33 proc. apklaustųjų, 26 proc. – nepasitikėjo, o kiti apskritai neturėjo nuomonės. Tiesa, šis rodiklis atitinka Europos Sąjungos vidurkį. Didžiausias pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje buvo prieš 13–14 metų. Kodėl žiniasklaida praranda visuomenės pasitikėjimą? To Nemira Pumprickaitė laidoje „Savaitė“ klausė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko Lino Slušnio.

Ar galite įvardyti konkrečias priežastis, lemiančias pasitikėjimo praradimą?

Neįvardysiu, nes, pirmiausia, mes neturime tokių tyrimų. O gaila. Aš manau, kad jau laikas pradėti analizuoti, kodėl taip atsitinka.

Bet jūs tai pateikiate kaip problemą, o aš sakyčiau, kad gal tai yra gerai. Aš, kaip institucijos, tarsi saugančios absoliutų žiniasklaidos gėrį, vis tik manau, kad tai yra gerai. Gal anksčiau buvo perlenkta lazda tikint tuo, kas yra pasakyta, tikint tuo, kas yra pateikta žiniasklaidoje. Mano įsitikinimu, žiniasklaida buvo vertinama per stipriai. Aišku, nesinorėtų, kad pasitikėjimas žiniasklaida būtų lygus 0.

Arba, kaip sakė vienas Seimo narys apie pasitikėjimą Seimu, -3?

Arba -3 – to tikrai nesinorėtų, nes jau būtų nesmagu. Vis dėlto dabartinis pasitikėjimas, jei jis atitinka europinį lygį, rodo, kad mes grįžome arba bent jau atėjome prie tam tikro europinio supratimo, kas yra žiniasklaida. Tuo galėtume pasidžiaugti.

Prieš maždaug pusantrų metų, dar 2011 metų viduryje, pagal „Wikileaks“ dokumentus parengtas rašinys viename stambiausių Norvegijos dienraščių Lietuvą įvardijo kaip šalį, kurioje perkama žiniasklaida. Jau seniai verslininkams, leidėjams ir politikams ne paslaptis įkainiai, už kuriuos galima pirkti gerą vardą. Jūs norite pasakyti, kad to jau nebėra?

Ko gero, yra. Tai yra problema, kurią visuomenė žino. Visuomenė tą suvokia, todėl pasitikėjimas žiniasklaida smenga – patys žurnalistai į tai įklimpo. Tai turbūt yra baisiausias dalykas, kai kokia nors visuomenės [informavimo] priemonė (nesvarbu kokia – portalas, laikraštis, dar kažkas) daro užsakomuosius straipsnius. Šitaip elgiasi ramia sąžine, net nenurodydami, kad straipsnis yra parengtas pagal kažkokį užsakymą arba prašymą. Tai tiesiog pateikiama kaip teisybė, nuomonė, dar pateikiamos dvi nuomonės, kartais ir trys. O tie trys sėdi tame pačiame arba gretimame kabinete ir vienas kitą palaiko. Ši sistema, kaip ji dabar veikia, yra gerai „atidirbta“.

Jūs sakote, kad yra tokių rašinių, kurie yra nupirkti. Nepaisant to, ten išdėstytos kelios nuomonės ir, žvelgiant ne profesionalo akimis, rašinys atrodo absoliučiai profesionalus. Vis dėlto, žiniasklaidos reitingas vis tiek krinta, nors žmonės to gali ir nematyti.

Ne profesionalo akimis tai yra profesionalu, o etikos požiūriu dažnai tokiuose straipsniuose niekaip neprisikasame iki etikos pažeidimo.

Tai, kad vienas ar kitas verslininkas, vietinis verslininkas, įsigyja žiniasklaidos priemonę, jos objektyvumui ir pasitikėjimui įtakos turėti gali?

Žinoma, kad įtakos turi. Prisimenu VU Komunikacijos fakulteto dėstytojos Audronės Nugaraitės klausimą apie nepriklausomą žiniasklaidą: nuo ko ji nepriklausoma? Ir iš tiesų, ji gali būti nepriklausoma nuo manęs, nuo Jūsų, bet yra, kas ją išlaiko ir moka pinigus. Kaip gali neturėti įtakos? Net šiuose rinkimuose teko susidurti su tokia anekdotine situacija. Akivaizdu, kad Seimo narys P. Gražulis turi krūvą leidinių. Aš užjaučiu žurnalistus, kurie jam turi dirbti, nes kai pamatau tuos leidinius... Kliedesiai.

Ką reiškia „turi dirbti“? Jie gali nedirbti.

Teisingai, atsiprašau, jie gali nedirbti. Jie ten dirba, gauna užsakymus ir iš tų nesąmonių, kurias kartais prišneka žmogus, kaip Seimo narys, jie turi leidiniui turi padaryti kažką rimtesnio, sąmoningo. Taip, jie gali nedirbti, bet visada egzistuoja žmogiškas faktorius: kažkam reikia duonos, kažkam reikia išlaikyti vaikus.

Kokios žiniasklaidos priemonės šiandien Jūsų vadovaujamos komisijos yra paskelbtos neetiškomis ir dar galioja?

Negalioja niekas, mes esame švarūs.

Niekas? Visi etiški?

Tikrai taip.

O kam tada buvo paskelbta?

Tokių žiniasklaidos priemonių mes turėjome – buvo TV3 (iš televizijų), „Lietuvos žinios“ ir „Vakaro žinios“ (iš laikraščių) taip pat yra buvusios pripažintos nuolat nesilaikančiomis etikos.  Jeigu prieš 5–7 metų tokie laikraščiai kaip „Laisvas laikraštis“, „Vakaro žinios“ ir visi kiti Etikos komisijoje buvo dažni svečiai, tai šiandien jie nėra mūsų svečiai, tarsi jų neegzistuotų. Tai rodo, kad žmonės net nekreipia dėmesio į tai, kas rašoma. Tiražai dideli, daug yra parašoma, bet žmonės jais nebetiki. Ir tai yra gerai. Tai rodo, kad pati visuomenė jau atsirenka, kas yra kas. Nereikia jokios cenzūros. Žmonės jau patys susigaudo.


Šiame straipsnyje: Žiniasklaidapasitikėjimas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių