LRT darbuotojai: svarbiausias siekis buvo vėl transliuoti

1991 metų sausio įvykių metu Lietuvos radijuje ir televizijoje (LRT) dirbę, Seime buvę ar prie televizijos bokšto budėję LRT darbuotojai teigia baimės nejautę, tačiau netikėję, jog sovietų kariai gali ryžtis puolimui.

Netikėjo, kad išdrįs pulti

Anot jų, sovietams užėmus LRT pastatą, būtinybė atnaujinti transliacijas, Lietuvai ir pasauliui pranešti apie įvykius Vilniuje daugumai žurnalistų buvo efektyviausias būdas pasipriešinti.

Lietuvos radijo darbuotojas Viktoras Randakevičius, tuomet dirbęs Radijo aparatinių studijų komplekso viršininku, sako netikėjęs, kad sovietų kariuomenė bandys užimti LRT pastatą.

„Man asmeniškai atrodė, kad tai neįvyks. Labai gerai prisimenu sausio 12 dieną. Aš iš darbo išėjau apie aštuntą valandą vakaro, buvo gražus žiemiškas vakaras, truputį snigo, žmonės rinkosi prie televizijos. Man net atrodė beprasmiška šturmuoti šitą pastatą. Bet aš tai vertinu ir iš techninės pusės, nes čia yra tik studijos. Siųstuvai, televizijos signalo perdavimas buvo pasklidęs po visą Lietuvą. Man atrodė, kad užimti šį pastatą bus daugiau politinis aktas, bet klydau“, - prisiminė jis.

Puolimo sako nesitikėjęs ir Lietuvos televizijos naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis, tuomet dirbęs radijo laidų užsieniui redakcijoje.

„Tas netikėjimas, kad jie šaudys ir sprogdins, manęs neapleido net ir stovint S. Konarskio gatvėje prie radijo pastato. Iš pradžių manėme, kad jie šaudo tuščiais šoviniais, bet kai pamačiau, kaip šokinėja tinkas nuo radijo pastatų sienų, supratau, kad tai ne tušti šoviniai ir ne tuščias gąsdinimas“, - Lietuvos radijo laidoje „Išjunk televizorių“ kalbėjo jis.

Dauguma norėjo priešintis

Pasak jo, net ir užėmus studijas, užsienio redakcijos rengiamos laidos ir toliau pasiekdavo Vakarų Europos šalis, Ameriką, Australiją per siųstuvus, stovėjusius Sovietų Sąjungos Tolimuosiuose Rytuose.

„Jau po poros dienų, kai atnaujinome transliacijas, mes „varėme“ pačią žiauriausią antisovietinę informaciją. Mes pasakojome faktus apie nužudytus žmones, apie sumuštus žmones, apie sužeistus žmones, apie išvarytus žmones, ir visos tos laidos buvo perduodamos per siųstuvus, kurie buvo Sovietų Sąjungoje, ir tie patys sovietų siųstuvai visą mūsų informaciją toliau transliavo“, - prisiminė A. Matonis.

Kaip pasakojo V. Randakevičius, sovietų kariuomenei užėmus LRT pastatą, radijo laidų rengimas ir transliavimas buvo perkeltas į Aklųjų ir silpnaregių biblioteką, turėjusią visą reikiamą įrangą. Anot jo, daugumai radijo darbuotojų tai buvo pasipriešinimo užpuolikams būdas.

„Dauguma darbuotojų susirinko prie savo darbovietės, kuri buvo apsupta kariuomenės, prie durų stovėjo tankai, viduje vaikštinėjo ginkluoti vyrai. Tai daugumai buvo apsisprendimo metas: ar liksi pasyvus stebėtojas, ar kažkokiu būdu pasipriešinsi. Absoliuti dauguma norėjo pasipriešinti. Tačiau iš pradžių neradome būdų, kaip tai padaryti, nuo ko pradėti“, - prisiminė jis.

„Sausio 14-osios rytą atėjo mintis, kad galima pradėti radijo transliacijas. Juk užimtos tik studijos, tų laikų informacijos paskleidimo tinklas liko: liko radijo relinis tinkas, tarpmiestinio telefono stotis. Galima buvo skambinti į bet kokią šalį, kalbėti su bet kuo. Reikėjo tik surasti patalpas, iš kurių buvo galima pradėti transliuoti.

Aklųjų ir silpnaregių bibliotekoje vyriausiuoju inžinieriumi dirbo buvęs radijo darbuotojas Gintas Mačiulaitis. Mes su juo susiskambinome, paklausėme, ar būtų įmanoma iš ten organizuoti kažką. Jis, aišku, labai teigiamai į tai reagavo. Tuomet susitikome su bibliotekos direktoriumi. Jie pasiryžo mus priimti“, - kalbėjo V. Randakevičius.   

Transliacijos nutrūko vos kelioms valandoms

Anot jo, Aklųjų ir silpnaregių bibliotekos studijas dar reikėjo pritaikyti programų transliavimui, sugalvoti, kaip perduoti signalą.

„Tarptautinės telefonų stoties vyresnysis inžinierius Romas Venckus pasiūlė signalą iš aklųjų ir silpnaregių studijos paduoti telefonų laidais. Laidais signalas nueina į stotį, o paskui jie komutavo į visą šalį. Sausio 14-ąją per pusdienį paruošėme studijas“, - sakė V. Randakevičius.

E. Bučelytė prisimena, jog tą naktį, kai LRT patalpos buvo užimtos, tiesioginės transliacijos nutrūko vos kelioms valandoms.

„Kai viskas atsitiko, pradėjo plūsti mintys, kad mes jau be darbo, ką mes toliau darom, kaip, kur. Viskas vyko pakankamai greitai, visi įvykiai buvo naktį iš šeštadienio į sekmadienį, o pirmadienį jau važiavome į Kauną, jų studijai pavyko pagauti signalą. Tą naktį vos kelios valandos buvo be gyvo eterio.

Į Kauną važiavome aplinkkeliais, kasetes susislėpėm kur galėjom - po paltais, į batus, kad tik nesuimtų, neatimtų“, - Lietuvos radijui pasakojo ji.

Pagalbą siūlė ir mėgėjai

Diktore dirbusi Bernadeta Lukošiūtė teigia, jog savo pagalbą siūlė ir trumpųjų bangų radijo mėgėjai iš Šiaulių.

„Labai kryptingai dirbome, nes iš Sitkūnų po keliolikos minučių prabilo Lietuvos radijas, paskui iš Aklųjų bibliotekos prasidėjo transliacijos. Dar buvau gavusi adresą Šiauliuose, iš mėgėjų radijo. Buvom pasirengę, kad jei užuostų ir išvarytų iš Aklųjų bibliotekos, būčiau pati keliavusi į Šiaulius, būtume ten pradėję transliacijas“, - pasakojo ji.

V. Randakevičius prisiminė, jog LRT darbuotojai sovietų karių nurodymams nepakluso.

„Kai ėjo tarybinės kariuomenės kariai, jie pareikalavo, kad nutrauktume savo programas. Centrinėje aparatinėje dirbę žmonės nepakluso. Tada jie priėjo ir visus jungiklius, kuriuos tik matė, išjungė. Kovo mėnesį mums leista grįžti į pastatą pasiimti asmeninių daiktų. Aš du kartus buvau atėjęs, išnešiau techninę dokumentaciją. Kiek man teko girdėti, iš kilnojamosios televizijos stoties (KTS) inžinieriai buvo išnešę kasečių, kitų medžiagų. Vienas darbuotojas sugebėjo užvesti KTS ir išvažiuot iš teritorijos, kai ten jau buvo kariuomenė“, - pasakojo jis.

„Teko girdėti, kad išeidami iš televizijos bokšto žmonės išnešė kažkokią svarbią detalę. Kai bokštas buvo užimtas, praėjo pora savaičių, kol atgaivino galimybę iš ten transliuoti“, - prisiminė A. Matonis.

Palikti LRT pastatą buvo sunku

Anot B. Lukošiūtės, LRT pastatą palikti buvo labai sunku.

„Buvome varomi koridoriumi iš kambario, kuriame buvome uždaryti, o koridoriuje dviem eilėm stovėjo kareiviai. Pamačius studijos duris, suspaudė širdį. Man buvo labai sunku išeiti iš to pastato, koridoriaus. Kai išėjom į lauką, nebuvo baimės, buvo tik noras priešintis“, - pasakojo radijo laidų vedėja.

„Man atrodo, kad aš nebijojau, bet dabar, kai pažiūri atgal, neįmanoma tokioje situacijoje nebijoti. Nežinai, kas vyksta aplinkui, jauti kad sproginėja, bet negali suvokti, kad tai tikri sprogimai. Atrodo, kad tai realybė, bet protas nesuvokia, kad taip gali vykti aplinkui. Pamačius, ką per keliolika minučių pavyko padaryti iš normalaus televizijos pastato. Kai išvarė iš studijos, į ją mes nuėjome normaliai koridoriais, kur ant sienų kabojo paveikslai, stovėjo gėlės, o išeini ir pamatai, kad viskas išdarkyta, išdaužyta, išmėtyta, išmindžiota. Tada ir apima įsiūtis“, - kalbėjo E. Bučelytė.

„Aš taip pat atsimenu begalinį įsiūtį, dėl to ką jie daro mūsų valstybei, mūsų piliečiams, mums, bet nebuvo nė krislelio baimės. Antra įsiūčio banga kilo susivokus, koks esi bejėgis pasipriešinti, bet paskui atsigriebėme darydami laidas“, - sakė A. Matonis.

Žinias skleidė ir užsienyje

LRT vadovas Audrius Siaurusevičius 1991 metais dirbo Laisvosios Europos radijo korespondentu Lietuvoje ir tiesiogiai pranešinėjo apie įvykius.

„Pačių įvykių metu buvau prie televizijos bokšto. Nors akivaizdžiai matei, kad tai vyksta, bet vis tiek negalėjai patikėti. Tas puolimas nepasiduoda sveiko proto logikai, kodėl tankas turi važiuoti ant dainuojančių žmonių. Po to grįžom į miestą, sudiktavau straipsnį „Guardian“.  

Tuomet atėjau į Aukščiausiąją Tarybą (AT), kur ir praleidau gerą parą. Iš ten susijungėm su Miunchenu, ir pirmajai Laisvosios Europos radijo rytinei laidai papasakojau, ką mačiau. Nepertraukiamas ryšys buvo gal 12 valandų, nuo ankstyvo ryto iki nakties“, - lrt.lt pasakojo A. Siaurusevičius.

Anot jo, įvykių centre atsidūrę kiti Lietuvos fotografai ir operatoriai žinias stengėsi skleisti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

„Tie, kurie perdavė žinias į užsienį, sėdo prie bokšto į taksi, važiavo į Minską, kad kokiu nors būdu į Maskvos korespondentų punktus perduotų filmuotą medžiagą“, - prisiminė A. Siaurusevičius.

Užsibarikadavo Seime

Lietuvos televizijos vadovas Rimvydas Paleckis tuo metu dirbo savaitraštyje „Gimtasis kraštas“.

„Buvau pasiųstas daryti informacijos apie tuo metu dar nežinomus įvykius, nes sausio 12-ąją mes dar nežinojom, kas bus sausio 13-ąją“, - prisiminė jis.

Tomis dienomis R. Paleckis teigė buvęs ir prie LRT, ir prie televizijos bokšto, o vėliau nuvykęs į Seimą.

„Kai bokštas ir LRT buvo užimti, užsibarikadavau Seime kartu su ten likusiais AT deputatais, žurnalistais. Tuometinis krašto apsaugos ministras ragino per 10 minučių palikti AT, nes visi signalai rodė, kad užėmę bokštą ir televiziją, sovietų kariai puls AT. Bet liko daug žmonių, nes suvokimas, kad tikrai taip gali atsitikti, buvo lyg per stiklą“, - prisiminė R. Paleckis.

Anot jo, AT praleista naktis buvo ilga ir nerami.

„Tas rytas labai ilgai aušo. Labai sunki buvo naktis, nes buvo jausmas, kad išaušus tikrai nepuls, jei puls - tai naktį. Todėl norėjosi, kad ta naktis kuo greičiau praeitų ir dėl to ji taip prailgo. Bet AT buvo daug gynėjų, AT narių, žurnalistų, užsienio kolegų. Kalbinome žmones, fotografavome. Kitą dieną, kai išaušo, kai supratom, kad dieną tikrai nepuls, atlėgo. Turėjom laiko apie pietus grįžti į redakcijas ir parašyti reportažus“, - lrt.lt pasakojo LTV vadovas.

Įstrigo visam gyvenimui

Pasak R. Paleckio, tų dienų įvykiai įstrigo visam gyvenimui.

„Buvo daug entuziazmo, o nuovargio, baimės nejautėme, nes nelabai suvokėme, kad gali būti tragiškos pasekmės. Kai bokštą, televiziją paėmė, kai sužinojom apie aukas, suvokėme, kad jei šturmuos AT, gyvų liks nedaug. Buvo truputį nejauku, bet tie dalykai lieka visam gyvenimui, tą žinai ne iš filmų, vadovėlių bei gali ir kitiems papasakoti“, - kalbėjo jis.