Lietuvos miestų išmanumas: nepirmaujame, nes trūksta ambicijų

Anot jo, tai nėra blogai, nes tokiu būdu išvengiama eksperimento klaidų, tačiau reikėtų neatsilikti per daug, nes jau dabar Lietuvos miestai neprimena XXI a. miestų.

Jau trečią kartą startuoja projektas „Išmanusis miestas“, kuriame aukštųjų mokyklų studentai pateikia savo idėjas, kaip miestus padaryti patrauklesnius. Pasak M. Šaliamoro, būtent studentai ir turėtų kurti tokį miestą.

– Kas yra išmanusis miestas?

– Tai toks labai gudrus ir protingas miestas, kurio mes dar neturime, nors gyvename jau antrą dešimtį metų XXI a., bet mūsų miestai dar XIX a. pabaigos. Vilnius, drįsčiau sakyti, – jau XX a. vidurio miestų lygio.

Strateginis požiūris į priekį sveikintinas. Kas jei ne studentai gali pradėti vystyti tokią idėją, nes jiems ateityje teks kurti tą išmanųjį miestą. Išmanumas ir protingumas yra ne tik technologijų panaudojimas, ne tik šiuolaikinių technologijų panaudojimas, bet jų siejimas tarpusavyje. Visos technologijos turėtų būti susietos į darnią visumą, kas dažnai būna pamiršta ir mūsų miestų vystytojų, kartais net ir architektų.

Visos technologijos vis dėlto turėtų tarnauti ne energetikai, ne transportui, bet žmogui. Žmogus yra pagrindinis vienetas mieste ir jam [miestas] turėtų tarnauti. Dviračių takai neturėtų pasibaigti laipteliais, žmogus neturėtų kaitalioti bilietų, sėsdamas į skirtingą viešąjį transportą, jis neturėtų blaškytis, ieškodamas gatvių pavadinimų. Tai yra tokia informacinė ir, sakykime, erdvinė visuma, kur žmogus gali jaustis komfortiškai ir gauti informaciją iš skirtingų šaltinių.

– Kodėl tada jūsų manymu mes atsiliekame?

– Geras klausimas, kodėl atsiliekame. Turbūt neturime ambicijų būti pirmi. Manau, kad tas atsilikimas yra savotiškas atsargumas. Žinote, atsilikti nėra nieko blogo, nes kitą kartą išvengi eksperimento klaidų.

Baisu atsilikti per daug. Manyčiau, kad kažkokie ambicingi planai ateičiai visada turėtų būti ir miesto valdžios galvoje, ir miesto planuotojų galvose. Norėtųsi palinkėti ir dabartinei miesto valdžiai, kad atsirastų vienas ar kitas ambicingas planas ateičiai.

– Studentai jau trečius metus iš eilės siūlo savo idėjas, kaip Lietuvos miestus padaryti išmanius. Kokios idėjos jau yra įgyvendintos?

– Dėl įgyvendinimo nedrįsčiau drąsiai teigti. Tai toks eksperimentavimas ir žaidimas, treniravimasis, kaip derinti mintis, kaip suderinti atskirų paslaugų tiekėjų interesus ne vien sunaudojant tam tikras lėšas ir įdiegiant tam tikras technologijas, bet ir sukuriant kažkokį visuminį produktą, kuris jungtųsi ir veiktų.

Žinome daug atliktų veiksmų, kai visumoje sistemos yra neblogos – greičio matavimas, įvairios kontrolės sistemos – bet visos jos atskiros, nesusietos, žinybiškai padalintos. Didžiausi barjerai yra mūsų smegenyse. Studentai treniruojasi, kaip tuos barjerus įveikti.

– Iš Lietuvos miestų, kuris, jūsų manymu, dabar yra pats išmaniausias?

– Drįsčiau sakyti, kad Klaipėda į tai pretenduoja. Bent jau buvo tokia deklaracija. Klaipėda pareiškė, kad per ateinančius metus skirs labai daug dėmesio ir pavers miestą prieinamu žmonėms ir pritaikytu pagal universalaus dizaino principą. Deja, kai komisijos atvažiavo pasižiūrėti, nustatė, kad dar daug ką yra nuveikti.

– Tačiau, pavyzdžiui, Jonava neseniai pristatė išmanųjį suoliuką parke.

– Vienas parke suoliukas... jau smagu.

– Tarp išmaniausių miestų pasaulyje – Tokijas, Torontas, Londonas, Berlynas, Honkongas. Kiek mums toli iki jų ir ko galėtume pasimokyti iš tų miestų?

– Iš tikrųjų mums labai toli. Ko galbūt galėtume pasimokyti, tai kalbėjimosi su žmonėmis, su bendruomenėmis. Vis dėlto labai svarbu, kad bendruomenė dalyvautų miesto valdyme ir sakytų, ko iš tikrųjų nori ir kokių turi lūkesčių. Kartais sprendimai turi būti valingi. Reikia parodyti politinę valią. Labai dažnai tiesiog reikia kalbėtis ir bendrauti.