Lietuvos likimas buvo paženklintas gedulo spalva

Pasaulio galingieji prieš 74 metus sprendė milijonų žmonių, tarp jų – ir Lietuvos gyventojų, likimus. Šiandien sunku patikėti, kad tuometė mūsų šalies valdžia nenujautė grėsmių. Nors "Lietuvos aido" puslapiuose politinė įtampa tryško kiekvienoje žinutėje, Vyriausybė demonstravo keistą ramybę.

Spaudoje – karo nuojautos

"Lietuvos aidas" – tarpukario oficiozas – buvo leidžiamas kas dieną, net sekmadieniais. Laikraščiui žurnalistai siuntė žinias ir iš Berlyno.

Visą 1939 m. rugpjūtį nebuvo dienos, kad pirmame dienraščio puslapyje nemirgėtų naujienos iš Vokietijos, o jų turinys bent kiek mąstančiam žmogui neabejotinai turėjo kelti nerimą ir slogių minčių dėl netolimos ateities.

"Berlyno politiniai sluoksniai plačiai kalba, kad viso reicho fabrikuose bei biuruose dirbantiems jauniems vyrams uždrausta nuo rugpjūčio 1 d. vykti atostogų. Kai kurių įstaigų vadovybės yra paskelbusios atostogų sulaikymą, iškabindamos atitinkamus skelbimus ant sienų. Reicho oficialios įstaigos šių žinių nepatvirtina, nurodydamos, kad reicho pasiruošimai visokiems galimumams dar nesą pasiekę reikiamų ribų", – rugpjūčio 2-ąją rašė "Lietuvos aidas" (kalba autentiška).

Dar viena nedidelė žinutė taip pat vedamajame laikraščio puslapyje rodo, kad tarp pirmųjų netrukus įsiplieskusio Antrojo pasaulinio karo veikėjų – Lenkijos ir Vokietijos – įtampa augo: "Berlynas. VIII.1. Elta. Vokiečių telegramų agentūra praneša: lenkų agentūra ATE paskelbė žinią, kurią perėmė ir lenkų laikraščiai, kad Vokietijoje gyvenantis lenkas Dr. August Kosny buvęs Hitlerio Berlyno agentų užpultas ir "akivaizdoje didelės minios" užmuštas. Vokiečių kompetentingos įstaigos nurodo, kad žinia neatitinka tikrovei. Dr. Kosny su keliais draugais lankėsi keliuose restoranuose. Kitą dieną jis rastas prigėręs viename kanale. Manoma, kad jis buvo girtas ir prigėręs".

"Vokiečių spauda ypatingai iškelia Lenkijoje vokiečių atžvilgiu taikomas priemones, dėl kurių esą 76 000 vokiečių turėjo pabėgti iš Lenkijos", – dar viena keisto turinio informacija "Lietuvos aide" pasirodė rugpjūčio 19 d.

"Vokiečiai, jei reikėtų, įrodytų savo kareivio pranašumą", "Didžiųjų valstybių ginkluotųjų pajėgų demonstracija", "Vokiečiai koncentruoja kariuomenę Silezijoje", "Vokiečių kantrybė ištversianti, kol Lenkijos pretenzijos pasireiškia kalbomis" – toliau pylėsi nieko gera nežadančios antraštės, tarp kurių eilučių netrukus išryškėjo ir grėsmės Lietuvai – artėjo 1939 m. rugpjūčio 23-ioji.

Paskola – tik priedanga?

Informacija apie tarptautinius XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos didžiųjų valstybių tarpusavio santykius detaliai atskleidžiama kiekviename svarbiausio tuo metu Lietuvoje laikraščio numeryje.

Apie Molotovo–Ribentropo paktą dar nė nebuvo minčių, tačiau rugpjūčio 2 dieną "Lietuvos aido" vedamasis – " Vokietija tikisi susitarti su Sovietais" – tarsi preliudija būsimam Europos pasidalijimui, nors užsimenama, kad šios dvi valstybės derasi tik dėl ekonominės paramos.

Ir štai likus dviem dienoms iki Europos "pyrago" dalybų tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos, "Lietuvos aido" pirmame puslapyje pasirodo informacija: "200 mln. vok. markių kreditas Sovietų Sąjungai. Sudaryta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos prekybos kreditų sutartis".

O kitą dieną, rugpjūčio 22-ąją, "Lietuvos aidas" jau rašė: "Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo paktas. Rytoj Ribentropas vyks į Maskvą".

Tame pačiame laikraščio numeryje pabrėžiama, kad "SSSR Vokietijos nepuolimo paktas – didelė sensacija". Straipsnio įžangoje neslepiama, kad tai – tiesioginis smūgis Didžiajai Britanijai.

Abejojama, ar Lenkijos pozicija Vokietijos atžvilgiu nepasikeisianti. Iki kruvino protrūkio Europoje buvo likusi vos daugiau nei savaitė.

Žinojo, bet melavo

To meto "Lietuvos aido" turinys stulbina operatyviai pateikiama informacija, jos analize. Lemtingos Lietuvai dienos – rugpjūčio 23-iosios – numeryje beveik visas dėmesys krypsta tik į sovietų ir vokiečių derybas.

"Sensacija, pasipiktinimas, pasitenkinimas ir abejojimas" – rėkia laikraščio antraštė tą pačią dieną, kai buvo pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas.

Straipsnyje apžvelgiama užsienio spauda – prancūzai išlaiko šaltą protą, Londonas kalba apie "smarkų smūgį demokratijai", o "Pravda" tėškė, kad "SSSR ir Vokietijos tautų draugystė jų priešų buvo nuvaryta į klampynę". Ir begėdiškai melavo, kad "sutartis galinti palengvinti ir tarptautinę padėtį".

Paradoksalu, bet pačių Lietuvos žurnalistų ar politikos žinovų nuomonės šiuo klausimu šalies spaudoje nėra. Tarsi tarp eilučių juntama baimė parašyti kažką "ne taip", kas gali supykdyti didžiuosius kaimynus. Jaučiamas ir bandymas padrąsinti save bei tautą, kad tai, kas vyksta pasaulyje, mus visus Lietuvoje kažkaip "apeis".

Jau kitą dieną, rugpjūčio 24-ąją, "Lietuvos aido" nebe pirmame, o antrame puslapyje skelbiama – "Baltijos valstybėms pavojaus nesą – sako vokiečių spauda": "Berlynas. VIII.23. Elta.

Berlyno politiniai sluoksniai anglų ir prancūzų spaudos žinias, kurios Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo paktą įvertina kaip grasinimą Baltijos ir Skandinavijos valstybėms, vadina juokingomis. Tvirtinama, kad kaip tik priešingai Berlyne esama įsitikinimų, kad pasikeitimas Vokietijos Sovietų Sąjungos santykiuose teigiamai paveiks minėtų valstybių saugumą".

Tai buvo ciniškas melas, kurio jau po savaitės nebegalėjo nuslėpti naciai. Tačiau šiuo atveju mūsų šalies gyventojams labiausiai buvo apmaudu dėl Lietuvos valdžios tylėjimo.

Ir tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvai paskelbus neutralitetą, prezidentas Antanas Smetona atsišaukime į tautą rašė:

"Ir šit bijotas pavojus atėjo: mūsų didieji kaimynai susidūrė karu. Mes betgi nenusiminėme, nes Vokietija ir Lenkija pareiškė mūsų vyriausybei, kad gerbs Lietuvos neutralumą. Mums yra pagrindo tikėti, kad jų duotas žodis bus tesėtas".

Tačiau žodžio niekas neketino tesėti. Ir A.Smetona tai žinojo, bet tautai kalbėjo kitaip.

Komentaras

Arūnas Bubnys
Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras

Susidaro įspūdis, kad tuometė Lietuvos valdžia nuo visuomenės bandė nuslėpti kylantį pavojų. Juk užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys apie slaptus protokolus sužinojo tų pačių metų spalį, kai Maskvoje vyko Lietuvos ir Sovietų Sąjungos derybos dėl savitarpio pagalbos, kai buvo kalbama dėl Vilniaus perdavimo ir Raudonosios armijos dalinių įvedimo į Lietuvą. Josifas Stalinas tada aiškiai pasakė, kad jie su vokiečiais susitarė ir pasidalijo teritorijas, todėl priešintis nėra reikalo.

Jokios pagalbos esą iš niekur nebus. Lietuvos vyriausybė aiškiai suprato, kad šalis pakliuvo į situaciją be išeities. Bet ši informacija niekur nebuvo paskleista, nors ją neabejotinai žinojo ministrų kabinetas, turėjo žinoti ir ambasadoriai didžiosiose šalyse. Buvo pasirinkta tautos raminimo politika, nemalonūs ir pavojingi dalykai nutylimi. Lietuva paskelbė neutralitetą ir vylėsi, kad tai ją apsaugos. Silpnasis visada galvoja, kad pavyks kažkaip išlikti, išlaukti, kažkam buvo vilties, kad maža Lietuvos salelė karo sūkuryje liks nepaliesta. Tai buvo iliuzijos.

Tačiau realiai valdžia beveik jokių alternatyvų ir neturėjo. Vienintelė alternatyva buvo priešintis, bet ir tai buvo beviltiška.

Juodi istorijos puslapiai

Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas nacistinės Vokietijos ir SSRS paktas – nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolai.

Paktą pasirašė šalių užsienio reikalų ministrai – Joachimas fon Ribentropas ir Viačeslavas Molotovas. Todėl dokumentas ilgainiui įgavo Molotovo–Ribentropo pakto pavadinimą.

Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijos įtakon – Lietuva ir Vakarų Lenkija.

Tik 1939 m. rugsėjo 28-ąją, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija ir SSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva perleista Sovietų Sąjungai.

Šie susitarimai nulėmė 1940 m. prasidėjusią Lietuvos okupaciją ir represijas.