Lietuvos komunistinis elitas neišsivaikščiojo

Socialdemokratai šeštadienį kvietė į Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimo nuo Maskvos 25-mečio minėjimą. Kai kurie visuomenės veikėjai pareiškė, kad socialdemokratams nederėtų didžiuotis garbės nedarančia praeitimi, tačiau istorikai ir politologai nesistebi – Lietuva yra viena iš šalių, kur nuo valdžios nustumtas komunistinis elitas ne išsivaikščiojo, o susimaišė su naujuoju.

Auklėjo bendražygius

"Aš stojau į Lietuvos socialdemokratų partiją. Tačiau Lietuvos socialdemokratai švęs Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos? Ar LSDP vadovybei nebe gėda didžiuotis buvus LKP nariais? Švedų socialdemokratai išvarė komunistus iš savo partijos ir jais tikrai nesididžiuoja. LSDP prarado socialdemokratinį naratyvą. Todėl metasi į niekingą komunistinę praeitį. Gal klystu, bet komunistų partija Lietuvoje uždrausta. Aš atsiriboju nuo šio tragiško karnavalo", – taip socialinio tinklo paskyroje savo partijos narius auklėjo Arkadijus Vinokuras.

Taip aktorius, rašytojas ir žurnalistas reagavo į šią savaitę Lietuvos socialdemokratų išplatintą kvietimą paminėti LKP atsiskyrimo nuo Maskvos komunistų 25 metines.

Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Gediminas Kirkilas dienraščiui sakė, kad partija mini svarbius istorinius įvykius ir tai visai nereiškia, jog tapatinasi su komunistais ar žada grįžti į komunizmą. "Manau, kad tai neteisingos interpretacijos. Jau atsiskiriant nuo Maskvos ir prieš paskelbiant nepriklausomybę, savarankiška Lietuvos komunistų partija priėmė programinį dokumentą, kuriame pasakė, kad suks socialdemokratijos keliu. Po to komunistai išsiskirstė po įvairias partijas – jų yra ir pas mus, ir pas konservatorius, ir kitose partijose. Tai yra tik istorinio fakto paminėjimas, nes jis buvo labai svarbus", – komentavo politikas.

Švytuoja iki šiol

"Po revoliucijos (sovietinės valdžios atsikratymo – red. past.) pasikeitė gamybiniai santykiai, atkurtas kapitalizmas, atsirado demokratija. Tačiau jeigu vertintume pagal teoriją, kad revoliucija įvyksta tuomet, kai nušluojamas senasis elitas ir jo vietą užima naujas, ji įvyko ne visose pokomunistinėse šalyse. Radikali elito kaita įvyko Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje. Šiose šalyse revoliucija buvo vykdoma naujojo elito rankomis. Tačiau ne Baltijos šalyse, – aiškino sociologas, filosofas Zenonas Norkus. – Lietuvoje, Estijoje, tam tikra prasme Latvijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje įvyko kažkoks tarpinis variantas."

Lietuvoje atsirado naujas – Sąjūdžio elitas, užaugintas nepriklausomybės išvakarėse, tačiau su juo maišėsi, jungėsi Komunistų partijos nariai. "1992 m. vasarą buvo sudarytas susitarimas dėl žaidimo taisyklių tarp ekskomunistinio ir Sąjūdžio elito. Pradėjo veikti parlamentinė demokratinė sistema su klasikiniu svyravimu – tai į dešinę, tai į kairę. Viena kitą keitė ekskomunistinės jėgos ir antiekskomunistinės. Tas pats vyko visose buvusio tautinio komunizmo šalyse", – komentavo profesorius Z.Norkus.

Lietuvoje ši švytuoklė svyruoja iki šiol, pabrėžė sociologas. "Senasis režimas buvo gana griežtas, kompetentingi žmonės galėjo išaugti tik viršuje, tarp senojo režimo atstovų. Tai komplikavo visą situaciją. Tad tarp naujojo elito buvo labai daug ekskomunistų. Išaugo opozicijos elitas, kuris pozicionavo save kaip visai kitokius, tačiau, matydami jų anketų duomenis, randame labai didelį perimamumą", – įžvalgomis dalijosi Z.Norkus.

Ar žinojo, ką daro?

Paskutinysis LKP Centro komiteto pirmasis sekretorius, vėliau Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas yra sakęs, kad partijoje buvo daugiausia 5 proc. tų, kurie buvo tikri komunistai, o daug kas "iš viso neįsivaizdavo, kas tai yra Komunistų partija".

Vis dėlto, Z.Norkaus tikinimu, stojantieji į Komunistų partiją buvo stipriai indoktrinuojami. "Kiekvienas sąmoningas partijos narys, bent jau aukštesnio lygio, suprasdavo, už ką kovojama – už socialistinės revoliucijos pergalę Lietuvoje, už darbininkų diktatūrą, o po to – už prisijungimą prie pasaulinės tarybų socialistinių respublikų sąjungos", – kalbėjo Z.Norkus.

Istorikas Algimantas Kasparavičius teigia abejojantis, ar į Komunistų partiją stojantys žmonės būdavo pakankamai gerai supažindinami su jos veikla, idėjomis. "Pavyzdžiui, Pijus Glovackis (vėliau žymus komunizmo veikėjas – aut. past.) įstojo į partiją aštuoniolikos metų. Visi žinome, koks yra žmogus tokio amžiaus, kiek jis suvokia. Pavyzdžiui, Justo Paleckio ir kitų politikų veikloje galima aptikti tautinio komunizmo, bet sovietizacijos konjunktūrų – sunkiai. Klausimas reikalautų gilesnių tyrimų", – komentavo istorikas.

A.Kasparavičiaus manymu, Lietuvos komunistais Maskva nepasitikėjo tiek, kad atskleistų jiems visus savo planus ir idėjas.