Lietuvoje minima Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena

Penktadienį Lietuvoje minima Valstybės - Karaliaus Mindaugo karūnavimo - diena, šia proga gyventojus sveikina valstybės vadovai.

„Šiemet Valstybės diena bus ypatinga. Mus visus vėl sutelks ir vienys daina. Ji visada mus sustiprina ir veda į priekį. Švęskime Valstybės dieną su savo trispalve ir lietuviška daina, didžiuokimės savo Tėvyne ir jos žmonėmis“, - sako prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigia, kad gyvendami savo gyvenimus ir dirbdami savo darbus, laikydamiesi savo pažiūrų ir turėdami savo nuomones, išvykdami iš Lietuvos ir grįždami į tėvynę, svarbiausiais tautos ir šalies klausimais turime likti vieningi. Anot jos, vienybė – esminė sąlyga mums visiems būti tauta, valstybe ir vienintelis kelias mums visiems būti Lietuva.

„Minėdami Liepos 6-ąją, mintimis apžvelgiame Lietuvos nueitą kelią, tarsi storą knygą atsiversdami savo valstybės istoriją. Šioje knygoje rasime pačių įvairiausių ženklų – pasiaukojimo ir klastos, valstybės kūrimo ir griovimo, abejingumo ir atgimimo. Tačiau šalia viso kito, vienas ženklas yra esminis ir jokiais laikais, jokiomis sąlygomis nepakeičiamas, neprarandantis savo vertės. Tas ženklas – vienybė. Tik vienybės pažymėti istoriniai tarpsniai liudija valstybės atgimimus, stiprėjimą, augimą, gerovę. Tik būdami vieningi įvairių epochų Lietuvos žmonės galėdavo iškovoti laisvę ir joje oriai, ramiai ir kūrybingai gyventi“, – sako I.Degutienė.

Pasak premjero Andriaus Kubiliaus, mes vis tebeieškome atsakymų į klausimą, ar Lietuva tikrai tokia, kokią ją būtų norėjęs matyti Mindaugas, kiti valdovai, Lietuvos savanoriai, pokario partizanai, kruvinų Sausio įvykių dalyviai. Jis taip pat pabrėžia, kad vienybėje – jėga. A.Kubilius atkreipia dėmesį, kad ir Tautiška giesmė baigiama žodžiais „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“.

„Tikiu, kad galima atsakingai susitarti bent jau dėl to, kad norime gražesnės tautos ateities. Susitarti dėl pačios bendriausios savo valstybės vizijos ir atsakomybės už ją, kad galėtume gyventi oriai, drąsiai ir demokratiškai“, - sako premjeras.

Penktadienio rytą Prezidentūroje šalies vadovė D.Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvai ir už Lietuvos vardo garsinimą įteiks valstybinius apdovanojimus Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.

Vėliau S.Daukanto aikštėje vyks vėliavų pakėlimo ceremonija, bus atidaryta Moksleivių dainų šventė, kuri penktadienį susipins su Valstybės dienos renginiais.

Vilniuje minėjimą pratęs Šv. mišios Arkikatedroje bazilikoje, renginys „Dainuojame Maironį“ ant Gedimino pilies kalno, Skraidyklių šventė prie Baltojo tilto.

Valstybės dienos renginiai vyks ir kitose šalies vietose. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, vidurdienį numatoma Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija.

Minint didiko Dubingių ir Biržų kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojo kariuomenės vado Mikalojaus Radvilos Rudojo 500-ąsias gimimo metines, šventė vyks ir Dubingių piliakalnyje.

21 val. Lietuvos laiku lietuviai visame pasaulyje kviečiami sugiedoti „Tautišką giesmę“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

w w w.lietuviais.lt

w w w.lietuviais.lt portretas
Katalikų bažnyčia ir Lietuvos politikai, kaip ir dauguma Lietuvos istorikų, yra pripratę pateisinti ir išaukštinti istorines niekšybes. Tarp Lietuvos istorikų vyrauja istorinio materializmo gerbėjai, suvokiantys istoriją kaip sritį, kurioje veikia universalūs dėsniai, kaip fizikoje. Kartą „nustatę“, kad visos valstybės turi pereiti tuos pačius raidos etapus ir kad katalikybė buvo aukštesnė kultūrinės raidos stadija, istorikai-materialistai mano įrodę, kad Lietuva bet kokiu atveju turėjo būti centralizuota ir „pakrikštyta“. Dauguma dabartinių žymiųjų Lietuvos istorikų jaunystėje įprato moksliškai įrodinėti, jog neišvengiamam perėjimui į „pažangesnį“ visuomenės raidos tarpsnį - socializmą – yra būtina proletariato diktatūra su visais jos žiaurumais. Tarybų Sąjungai žlugus, jų deklaruojamos vertybės visiškai apsivertė, tačiau metodai išliko tie patys. Dabar, kalbėdami bei rašydami apie Mindaugą, dauguma garbiųjų istorikų mano, kad vardan pastarojo „istorinės misijos“ reikia pateisinti visas jo niekšybes, kaip priemones, būtinas istoriniam tikslui pasiekti. Deja, vadinamųjų mokslo autoritetų ciniškumas nesibaigia su senovės istorija ir netgi kelių šimtmečių senumo istorija, kai begėdiškai vengiama kalbėti apie šimtmečius trukusią Katalikų bažnyčios vykdytą lietuvybės žeminimo ir naikinimo politiką. Istorinio materializmo teorijas puikiausiai galima pritaikyti ir dabarčiai. „Moksliškas“ požiūris į praeitį ir dabartį yra ypač parankus Lietuvos likimą lemiantiems politikams, jau nuo jaunystės įpratusiems aukoti paprastus žmones vardan tokių tikslų, kaip socializmo statyba, komunizmo ar "laisvosios rinkos" pergalė visame pasaulyje. Įsivaizduodami, kad esame viso labo žaisliukai visagalių istorijos dėsnių rankose, daugelis populiariųjų istorikų bei politologų nevengia pasamprotauti ir apie nūdienos „istorijos logiką“, „traukos jėgas“, „trajektorijas“, „gravitaciją“ bei kitas kažkur nugirstas fizikoje taikomas sąvokas, tuo tarsi norėdami parodyti, kad jie yra tikri mokslininkai ir gali moksliškai nustatyti, kurlink juda pasaulis ir kaip „teisingai“ turi elgtis Lietuva ir lietuviai. Dabar, kai istorikai, politologai ir panašūs veikėjai ne be pačių politikų pagalbos jau yra „apskaičiavę“ neginčijamas tolesnės pasaulio istorinės raidos kryptis, o kartu ir Lietuvos istorinius tikslus, galima pateisinti bet kokias šiandienos „valdovų“ niekšybes, įvardinant jas kaip tų tikslų pasiekimo priemones. Lietuvos politikai ir oficialieji istorikai neabejoja, kad JAV nevaržomai viešpataus pasaulyje, o Europos Sąjunga – Europoje, todėl ir tiems, ir tiems reikia „kuo giliau įlįsti“. Juk visi didžiausi paskutinio dešimtmečio nusikaltimai ir išdavystės buvo vadinami Lietuvos „ėjimu į Vakarus“ ar „integracija į Europą“.

tikrai

tikrai portretas
o as svenciu ORGAZMO duiena kasdiena. . Sende jei pamatysi nusmurgeli dvokianti be dantu zinok , kad svence mummsprimestas MINDINES. VAU.

LL

LL portretas
Jei kiekvienas istorinis niekšas būtų vadinamas niekšu, gal būt, būtų adekvačiai įvertinti ir dabartinių vadinamųjų valstybininkų „pasiekimai“, nelaukiant kol jie virs istorija? Gal, tai paskatintų „valdantįjį elitą“ susirūpinti savo pačių apsivalymu? Ar kada nors vietoje mūsų protėvių, kažkada apgynusių ir išsaugojusių Lietuvą, begėdiškų lyginimų su šunimis, oficialiuose istorijos veikaluose ar mokykliniuose istorijos vadovėliuose bus nors užsiminta apie tą vaidmenį, kurį atliko Pilėnų gynėjai ir jų nekaralius Margiris? Išaukštinę Mindaugą su ciniškųjų istorikų pagalba, šiandieniniai Lietuvos valdovai mano pateisinę ir savo pačių niekšybes. Lietuvybė toliau žeminama, pardavinėjama taip pat, kaip ir 13 a. Tai vadinama „ėjimu į Europą“. Mindaugą išaukštinantis mitas sukurtas visai neseniai.Tarpukariu pagrindinis Lietuvos didvyris buvo Vytautas Didysis, bet jis nebuvo didelis krikščionybės skleidėjas. Mindaugas buvo pirmasis, oficialiai pasikrikštijęs ir „atvedęs Lietuvą į krikščionybę ir Europą“. Po nepriklausomybės atkūrimo lemiamą įtaką valstybinės ideologijos bei propagandos formavimui turėjo Katalikų bažnyčia. Greičiausiai, būtent jos žodis buvo lemiamas, pasirenkant pagrindinį valstybės ir tautos herojų. Matyt, svarbų vaidmenį vaidino ir tai, kad Mindaugu žavėjosi tuo metu dar beatodairiškai garbinami įtakingi lietuvių kilmės amerikiečiai, tarp kurių netrūko fanatikų katalikų, todėl Valstybės diena buvo paskelbta liepos šeštoji, viena iš tikėtinų Mindaugo karūnavimo datų. Mindaugo krikštą ir karūnavimą oficialiai tapatinant su pažanga, „įstojimu į Europą“, katalikybės propaganda įgavo svarų argumentą, ir Mindaugą pradėjo garbinti prie Katalikų bažnyčios finansuojamų leidinių besišliejantys istorikai, nesiskaitydami su priemonėmis. Prieš 22 m. buvo populiarios tokios frazės, kaip „Mindaugas – ne tik Lietuvos valstybės, bet ir naujosios Europos kūrėjas“ (Alfredas Bumblauskas) ar „Mindaugas – Lietuvos krikštas, taika ir ramybė“ (Vytautas Baškys) ir pan. Mindaugas buvo išaukštintas tik dėl savo krikšto bei karūnavimo – grynai krikščioniško simbolinio ritualo. „Mindaugas reikalingas kaip simbolis, o neaiškią istorinę tiesą šio kilnaus reikalavimo dėlei galima ir pritempti.“ (Tomas Baranauskas). Mindaugas nustūmė į antrą planą kitus kunigaikščius, o nuo 2003 m., kai buvo triukšmingai atšvęstos 750-ios karūnavimo metinės, jį pradėta liaupsinti kaip didžiausią Lietuvos geradarį. Instituciniai istorikai choru liaupsino Mindaugo nuopelnus, ir galima tiktai spėlioti, ar nebūtų atsiradęs „Karaliaus Mindaugo“ ordinas, jei ne 2000 m. pasirodžiusi Tomo Baranausko studija „Lietuvos valstybės ištakos“. Šioje knygoje aprašyti juodžiausi karaliaus gyvenimo epizodai ir sukritikuota oficiali istorinė „tiesa“, jog būtent Mindaugas suvienijo Lietuvą. Deja, valdžiai ir Katalikų bažnyčiai lojalūs istorikai tokias "smulkmenas" yra linkę ignoruoti. Nors Mindaugo išdavystės dabar jau žinomos ne tik istorikams, jis ir toliau išlieka pagrindiniu oficialiu valstybės herojumi. Matyt, Katalikų bažnyčiai ir Lietuvos politikams yra taip svarbu išaukštinti Mindaugo krikštą ir karūnavimąsi, kad dėl to jie pasiruošę pateisinti visas jo niekšybes.
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių