Lietuvoje įsivyraus sveika nuovoka?

Maskva švelnina toną. Naujasis Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė bando užtušuoti aštriais pareiškimais pagarsėjusio savo pirmtako Boriso Cepovo palikimą. Diplomatas siūlo palikti istoriją istorikams, versle ir energetikoje nebandyti įžvelgti politikos bei tikisi, kad rusofobinės nuotaikos Lietuvoje išsisklaidys. Ambasadorius tik raštu sutiko atsakyti į dienraščio klausimus.

Ar esate lankęsis Lietuvoje anksčiau, iki tapdamas ambasadoriumi Vilniuje? Kaip vertinate savo paskyrimą į šias pareigas? Jums tai tremtis ar užtarnautas poilsis?

V.Č.: Lietuvoje, deja, iki tol lankiausi tik kartą, žiemą, maždaug prieš dvejus metus, ir praleidau čia vos dvi dienas. Oras buvo bjaurus ir Vilnius tada man, tiesą sakant, pasirodė ne toks gražus. Ir su Lietuva jokie ryšiai manęs nesiejo. Nors dirbant Užsienio reikalų ministerijoje tekdavo glaudžiai bendrauti ir su Lietuvos kolegomis. Turiu pasakyti, kad tai buvo labai atsakingi, padorūs, aukščiausios kvalifikacijos ir principingi žmonės.

Kai atvažiavau į Lietuvą šių metų vasarą, Vilnius priešais mane atsivėrė visu savo grožiu. Lankydamasis įvairiuose Lietuvos miestuose, patyriau daug malonių akimirkų. Tai ne tik puiki gamta, gražūs ežerai ir upės, bet, kas visų svarbiausia, – įdomūs ir geranoriški žmonės. Man labai patinka čia vaikščioti po gražius miškus, grybauti. Šiaip jau mėgstu ir žvejoti, tačiau šia galimybe čia kol kas nepasinaudojau. Tikiuosi, viskas dar ateityje.

O savo paskyrimą į Lietuvą vertinu kaip didžiulį pasitikėjimą, kurį man parodė Rusijos vadovybė, ir kaip labai atsakingą darbą, turint omenyje tai, kad šiuo metu Rusijos ir Lietuvos santykiai patiria ne pačias geriausias akimirkas.

Kai kurie ekspertai šiandieninius Lietuvos ir Rusijos santykius charakterizuoja kaip "šaltąją taiką". Vis dėlto sociologinės apklausos rodo priešingai: lietuviams arčiausiai širdies yra kaip tik rusai. Ką Jūs manote? Kas kaltas dėl pakankamai šaltų santykių: istorija, politikai ar diplomatai?

V. Č.: Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad jei mūsų tautos neneigia dvasinio artumo, tai mūsų santykiai ne tokie jau ir blogi. O kas dėl skirtingų epitetų, retkarčiais naudojamų apibūdinti Rusijos ir Lietuvos santykius, tai, man regis, reikia vengti destruktyvios retorikos.

Diplomatų darbo esmė kaip tik ir yra kurti tarpusavio supratimo bei pasitikėjimo atmosferą, kuri gelbėtų vystyti abejoms pusėms naudingus ryšius visose srityse. Tokio bendradarbiavimo vaisiais, visų pirma, turėtų naudotis eiliniai mūsų šalių piliečiai.

Problemų, žinoma, esama. Kiekviena valstybė turi sudėtingų savo istorijos puslapių. Palikime juos vertinti istorikams. Galvokime apie ateitį.

Prekybinių ekonominių santykių lygis tarp mūsų šalių yra pakankamai neblogas, tačiau ir čia vis dar esama didelių rezervų. Norėtųsi, kad mūsų bendradarbiavimas politiniame lygmenyje vystytųsi tokia pačia linkme. Todėl nevertėtų mestis į kraštutinumus, bet dirbti drauge, geriau vienas į kitą įsiklausant ir į pirmą vietą keliant eilinių žmonių interesus ir lūkesčius.

Prezidentas D.Medvedevas neseniai paskelbė penkis Rusijos užsienio politikos principus. Viename jų teigiama, kad "kai kuriuose regionuose Rusija turi privilegijuotų interesų" ir kad "šiuose regionuose ji aktyviai veiks". Ką, jūsų nuomone, reiškia "aktyviai veikti" ir ar patenka Lietuva į "privilegijuotų interesų" sferą?

V.Č.: Visų pirma, reikėtų būti tiksliems – Prezidentas D. A. Medvedevas "privilegijuotų interesų" sąvoką pavartojo kalbėdamas apie tas šalis, "su kuriomis mus tradiciškai sieja draugiški, geros kaimynystės santykiai, istoriškai ypatingi santykiai". Toliau šiame punkte sakoma, kad Rusija "plės draugiškus santykius su šiomis valstybėmis, mūsų artimomis kaimynėmis".

Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir pati sprendžia apie savo vietą pasaulyje, pati vykdo savo užsienio politiką. Mes gerbiame jos pasirinkimą. Tačiau, man regis, atėjo laikas mūsų šalių tarpusavio santykiams suteikti teigiamą impulsą. Turiu galvoje pasitikėjimo, geranoriškumo ir tarpusavio pagarbos klimato kūrimą bei optimalių sąlygų ištisam dvišalių santykių kompleksui plėtrą, kuri, žinoma, remtųsi pragmatiškais ir abipusės naudos principais. Akivaizdu, kad žvelgiant iš tokios perspektyvos, Lietuva patenka į Rusijos "privilegijuotų interesų" sferą.

Ne taip seniai Rusijos Prezidentas D. A. Medvedevas tam tikrą Baltijos šalių susirūpinimą pavadino "fantomišku skausmu". Ar būtų galima teigti, kad pono Andriaus Kubiliaus žodžiai apie tai, jog Rusijos investicijos yra grėsmė Lietuvai, yra vienas tokio skausmo pavyzdžių?

V.Č.: Bet kokie pasisakymai apie tai, kad Rusijos investicijos kelia Lietuvai grėsmę, neturi jokio pagrindo. Mūsų šalių ekonominis bendradarbiavimas yra aktyviai vystomas, plečiasi regionų ryšiai, tobulinama teisinė sutartinė dvišalių santykių bazė. Rusija užima pirmaujančias pozicijas Lietuvos eksporte ir importe, ji yra pagrindinis Lietuvos prekybos partneris. Ko gero, kaimynams tai natūralu. Rusijos ir Lietuvos tarpusavio prekybos apyvarta, mūsų ekspertų skaičiavimais, 2008 metais siekia 6 milijardus JAV dolerių. Šiandien rusų kapitalas dalyvauja daugelyje pagrindinių nacionalinės Lietuvos Respublikos ekonomikos sektorių, o tai, mano galva, yra vienas faktorių, garantuojančių stabilią lietuviškų įmonių veiklą. Be kita ko, čia turiu galvoje ir energetiką.

Vertinti vienos iš šalių mėginimus realizuoti savo ekonominius interesus kaip poveikio kitai šaliai instrumentą yra, mano nuomone, absurdiška. Patys pagalvokite: Lietuva turi savo ekonominės užsienio politikos plėtros prioritetus, kuriuos mes gerbiame ir pripažįstame, ji yra daugelio ekonominių organizacijų, kuriose ir mes dalyvaujame arba su kuriomis bendradarbiaujame, pilnateisė narė. Visų pasaulio šalių tarpusavio santykiai yra grindžiami atsižvelgiant į viens kito interesus, tarp jų ir ekonominius, todėl ir mūsų valstybių santykiai negali būti išimtis.

Mano galva, akivaizdu viena: Rusija pernelyg brangina savo patikimo ekonominio partnerio reputaciją ir neketina jos susigadinti. Tačiau verslas ir investicijos visada stengiasi išsikovoti sau kuo patogesnes sąlygas, o juk mes gyvename rinkos sąlygomis. Todėl aistrų kurstymas, rusofobija tikrai nepadeda kurti palankių sąlygų. Tai lygia dalimi galioja ir kalbant apie lietuvišką eksportą į Rusiją, įskaitant Kaliningrado sritį. Beje, tokios pačios nuomonės laikosi ir lietuvių verslininkai, su kuriais man teko susipažinti.

Jei gerai suprantu, viena Jūsų, kaip diplomato, pareigų yra daryti viską, kad mūsų šalių santykiai pagerėtų. Ko planuojate imtis šioje srityje? Ką galvojate apie artėjančius rinkimus Lietuvoje? Kokios jėgos parlamente, jūsų nuomone, būtų palankiausios kalbant apie Rusijos ir Lietuvos santykius?

V.Č.: Kaip Rusijos pasiuntinys Lietuvoje ir tiesiog kaip žmogus nuoširdžiai linkiu, kad mūsų šalių tarpusavio santykiuose vyrautų pozityvus dėmuo. Toks yra ir mano misijos Lietuvoje pagrindinis tikslas. Kalbant apie artimiausią mūsų santykių, veikiant šia linkme, perspektyvą, – visų pirma tai nauji projektai prekybinėje ekonominėje, kultūrinėje ir mokslinėje sferose. Rusijos ir Lietuvos verslo forumas – tai, beje, iš Lietuvos pusės kilusi iniciatyva. Kaip tik dabar jį bendromis pastangomis aktyviai kuriame. Svarbus teisinės sutartinės mūsų bendradarbiavimo bazės stiprinimas, įskaitant ir kovą su naujais iššūkiais ir grėsmėmis, pasienio bendradarbiavimo plėtrą ir daugelį kitų dalykų. Planuojame įsteigti Rusijos ir Lietuvos pasitikėjimo forumą. Didelį dėmesį dvišaliuose santykiuose ir toliau skirsime Rusijos Kaliningrado srities gyvybingumo palaikymo problematikai bei tęsime dialogą su mūsų kolegomis Lietuvoje, visų pirma, dėl tranzito klausimų.

Esu įsitikinęs, kad viena prioritetinių Pasiuntinybės darbo krypčių ir toliau turi būti kultūrinių santykių tarp mūsų šalių plėtra. Juk kultūra – tai ypač svarbus faktorius gerinant žmonių tarpusavio supratimą ir mūsų ypatingo dėmesio sfera. Ten, kur bendrą kalbą neišsyk randa politikai, turi padėti kultūros ir mokslo žmonės. Šioje vietoje Lietuva ir Rusija turi daug bendrų vertybių, požiūrių, mėgstamų rašytojų, muzikantų, dailininkų ir aktorių. Štai čia istorija mus jungia.

Kalbant apie šiandieną, reikia pasakyti, kad Rusijoje žmonės tebeprisimena ir tebemyli aktorius D.Banionį, R.Adomaitį ir J.Budraitį, dainininką V. Noreiką, su malonumu vaikšto į koncertus, kuriuose diriguoja lietuvių dirigentai S. Sondeckis, J.Domarkas, J.Rinkevičius, laukia eilinių E.Nekrošiaus bei O.Koršunovo teatro gastrolių. Ir kaip čia neprisiminsi R. Tumino. Tai, kad dabar jis vadovauja garsiajam Vachtangovo teatrui, jau savaime pasako labai daug.

Kalbant apie Rusijos artistų ir atlikėjų kolektyvus, visų pirma čia turiu galvoje, rimtąjį, klasikinį meną, reikia pažymėti, kad pasirodyti prieš, sakyčiau, puikiai pasirengusią, išsilavinusią ir "išlepintą" lietuvių publiką laikoma pakankamai prestižiniu dalyku.

Klausimo apie Lietuvoje artėjančius parlamento rinkimus, dėl savaime suprantamų priežasčių, komentuoti nenorėčiau, juk šiuo atveju viskas priklauso nuo Lietuvos piliečių pasirinkimo. Rusija yra pasirengusi rimtam dialogui su visomis politinėmis jėgomis, kurios žiūrės į Rusiją ne kaip į priešą, o kaip į partnerį, suinteresuotą plėtoti gerus, kaimyniškus santykius.

Turite didžiulę diplomatinio darbo patirtį. Ar "Mažeikių naftos" pardavimas lenkams ir "Družbos" naftotiekio remontas sutapimas?

V.Č.: Mes ne kartą esame informavę Lietuvos valdžią apie tai, kokia šiuo metu yra naftotiekio "Družba" techninė būklė. Priminsiu, kad Rusijos pusė apie tai pateikė išsamią informaciją – tai, beje, yra užfiksuota penkto Rusijos ir Lietuvos tarpvyriausybinės komisijos darbo grupės prekybos ir ekonomikos, mokslo ir technikos, humanitariniais ir kultūros klausimais posėdžio galutiniame Protokole, kurį pasirašė ponas P. Vaitiekūnas. Patikėkite, ši problema neturi politinės potekstės ir tai yra visiškai akivaizdu, prisiminus, kad minimas naftotiekis buvo nutiestas prieš 40 metų ir visi defektai, kurių, mūsų ekspertų skaičiavimais, esama kelių tūkstančių, byloja apie patį banaliausią jo susidėvėjimą. Remontuoti jį įmanoma, bet ar tai apsimokės? Pakartosiu – tai ne politinis, bet vien ūkinis klausimas. Jei lietuvių arba lenkų verslininkai yra suinteresuoti, kad naftotiekio darbas būtų atnaujintas, jiems derėtų tartis su rusų verslininkais ir, akivaizdu, investuoti į šį projektą – juk stebuklų pasaulyje nebūna. Beje, leisiu sau pastebėti, kad nafta kaip buvo tiekiama į naftos perdirbimo įmonę, taip yra ir toliau tiekiama, laikantis visų sutarčių, kurias pasirašė "Mažeikių nafta" ir Rusijos naftos bendrovės.

Jūsų tėvas – garsus teisininkas, kilęs iš Gruzijos. Ar jūs vis dar palaikote kokius nors santykius su šia šalimi, tenykščiais giminaičiais? Ar nepatyrėte vidinio konflikto, kai 2006 m. Rusija pradėjo gruziniškų prekių boikotą, vėliau – Rusijoje gyvenančių gruzinų persekiojimą ir dabar, kai Rusija įvykdė "priverstinės taikos" operaciją?

V.Č.: Gimiau ir užaugau Maskvoje. Rusija – mano tėvynė. Ir jaučiuosi ten pakankamai patogiai. Žinoma, Gruzijoje turiu giminaičių ir labai daug draugų, o ir pietietiškas kraujas, ką jau čia slėpsi, duoda apie save žinoti. Myliu Gruziją ir labai gerbiu jos talentingus ir darbščius gyventojus. Kas dėl gruzinų persekiojimų 2006 m., tai turiu Jus nuliūdinti: aš jų nepajutau, nes jų nebuvo.

Rusijoje gyvena daugiau kaip milijonas gruzinų, tarp jų esama ir nuostabių žmonių – meno pasaulio atstovų, žurnalistų, gydytojų, mokslininkų, rašytojų, bet yra ir nusikaltėlių bei nelegaliai Rusijos teritorijoje gyvenančių imigrantų, paprastai apibūdinamų vadinamaisiais "kaukazietiškos išvaizdos asmenimis". Deja, visame pasaulyje veikia etniniu pagrindu susibūrusios nusikalstamos grupuotės.

Nelaimei, Rusija čia nėra išimtis. Taigi, 2006 m. Ir dabar teisėsaugos institucijos mėgino ir tebemėgina įvesti elementarią tvarką. Galbūt gruzinams kliuvo kiek daugiau negu kitiems, o galbūt ir ne. Dėl gruziniškų prekių boikoto turiu apgailestaudamas konstatuoti, kad, pavyzdžiui, Maskvoje gero gruziniško vyno arba tikro boržomio įsigyti buvo galima tik labai nedaugelyje, toli gražu ne visiems žinomų vietų. O parduotuvėse prekiauta pigiu, neaišku kur pagamintu surogatu, kuris veikiau diskreditavo negu garsino puikiuosius gruziniškus produktus.

Ar imtumėtės prognozuoti, kokie bus Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykiai, Jūsų kaip Rusijos nepaprastojo ir įgaliotojo pasiuntinio Lietuvoje kadencijai artėjant į pabaigą?

V.Č.: Neturiu aiškiaregystės dovanos, tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvos visuomenėje, kalbant apie santykius su Rusija, įsivyraus sveika nuovoka.

Mūsų šalys dar turi didžiulį neišnaudotą bendradarbiavimo potencialą, į kurį anksčiau ar vėliau bus atkreiptas dėmesys. Atsižvelgdamas į tai, kad Rusija ir Lietuva yra "pasmerktos" gyventi drauge, manau, kad bus – kaip dabar tapo madinga sakyti –pragmatiška tarp kaimynų vystyti gerus ir glaudžius santykius, ne tik žodžiais, bet ir darbais. Ir kuo anksčiau, tuo geriau, nes tokių santykių vaisiais, nepaisant atskirų politikų norų, turi naudotis eiliniai žmonės abiejose šalyse.


Šiame straipsnyje: Čchikvadzė

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių