Lietuvių ypatumai: sunkiai formuluojame ir įgyvendiname tikslus

Nemažai daliai lietuvių sunkiai sekasi formuluoti sau tikslus ir juos įgyvendinti, pastebi ekspertai.

Polinkis būti kontroliuojamiems

Anot jų, taip yra todėl, kad negyvenama savo galva, dažnam būdingas aukos sindromas, kai kurių sau keliami reikalavimai dažniau panašūs į  „tuščias svajones“, o ne motyvuotus ir apibrėžtus tikslus, be to, daugelis yra labiau linkę būti kontroliuojami, nei patys kontroliuoti.

Ekspertų teigimu, visos tautos suabsoliutinti negalima, tačiau didesnė dalis lietuvių susiduria su problemomis, kai tenka sau suformuluoti tikslus ir juos įgyvendinti.

„Tai labai svarbus įgūdis, kurio neįgiję arba pakankamai neišvystę nemaža dalis žmonių“, - teigia psichologas psichoterapeutas Robertas Petronis.

Rimta lietuvių problema

Vyrų ir moterų santykių instituto steigėja, psichologė psichoterapeutė Aušra Griškonytė pastebi, kad tokia situacija yra rimta lietuvių problema.

„Žmonės negyvena savo galva. Jie gali būti labai intelektualūs, labai kūrybingi ir kurti kažką išorinėje erdvėj, bet kai tik susiliečia su savo vidine atdala - „ko aš noriu savo asmeniniame gyvenime, kaip aš noriu“ - štai čia jau viskas, galvojimas išsijungia ir žmogus tampa visiškai bejėgiu.

Tokį žmogų mes labai dažnai vadiname auka. Jis pats nežino, ką jam daryti, ieško, kas jam patartų, kas jį išgelbėtų - gal kokia vyriausybė, partija, mama, tėtis ar panašiai“, - kalbėjo pašnekovė.

Tuščios svajonės

Tuo metu psichologė konsultantė Edita Čekuolienė pažymi, kad ji pati asmeniškai pažįstanti daug tautiečių, kurie yra „gana tikslingi, gana konkretūs ir gana praktiški“ ir beveik visuomet įgyvendina savo užsibrėžtus tikslus, tačiau prisipažįsta, kad netrūksta ir atvirkštinio varianto pavyzdžių.

Anot E. Čekuolienės, tai žmonės, kurie keldami sau tikslus „svaičioja“, o ir savo tikslus keičia vieną po kito jų taip ir iki galo neįgyvendinę.

„Aš sakyčiau, kad tai būna netgi ne tikslai, bet tuščios svajonės“, - pastebėjo specialistė.

Nuo pirmadienio girtuokliauti nenustojama

Psichologė psichoterapeutė A. Griškonytė ir psichologas psichoterapeutas R. Petronis Naujųjų išvakarėse daugelio sau dėliojamus tikslus kitiems metams vertina skeptiškai, tačiau įžvelgia ir šio savotiško žaidimo pliusų.

Anot A. Griškonytės, „žmonėms labai norisi kažkokios atskaitos sistemos, todėl jie ir sieja savo ketinimus su Naujais metais, su pavasariu, su darbymečiu rudenį“.

„Žmogaus psichika funkcionuoja viską struktūruodama - mes negalime būti kažkokiame chaose ilgesnį laiką, todėl mums ta struktūra ir yra reikalinga. Tie Nauji metai gali būti tos struktūros tam tikra pradžia“, - sakė ekspertė.

Ji taip pat pažymėjo, kad Naujųjų išvakarėse sau kelti tikslus yra beveik tas pats, kas priklausomybę alkoholiui turinčio asmens pažadas nuo pirmadienio nustoti gerti.

„Tie tikslai yra tiesiog šiaip išsikelti ir nuplaukia pavėjui“, - teigė specialistė.

Tuo metu psichologas psichoterapeutas R. Petronis pastebi, kad „tikslų įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su gyvenimo prasmingumu“, todėl net jei pavyks įgyvendinti tik 10 procentų Naujųjų išvakarėse sau duotų pažadų - tai vis tiek yra svarbu.

Realistiškumas, konkretumas ir motyvacija

Kaip pastebi psichologė psichoterapeutė A. Griškonytė, „tikslus reikia sau kelti visą laiką, nepriklausomai nuo to, Nauji metai, ar seni metai“. Specialistė prieš formuluojant tikslą pataria apgalvoti jo motyvaciją.

„Labai dažnai kai žmogus brėžia tikslus, jis negalvoja, ar jie yra jo asmeniniai ar padiktuoti aplinkos. Pavyzdžiui, kažkas nori numesti svorio. Jis pats gal ir nejaučia, kad jo esamas svoris yra jo problema, bet draugui nepatinka, mama sakė, kad reikia jį numesti, kolegos, dar kažkas.

Visuomenėje yra populiaru kažką daryti arba kažko nedaryti ir todėl žmogus daro, bet jeigu jis nejaučia, kad tai yra jo vidinis poreikis (pavyzdžiui, kad jam sunku gyventi su tuo svoriu), tikslą bus sunku įgyvendinti. Svarbiausia, kad keliamas tikslas jie būtų susiję su asmeniniu žmogaus noru“, - pabrėžia pašnekovė.

R. Petronis pastebi, kad „jeigu mes neformuluojame sau tikslų, tai tam tikras gyvenimo beprasmybės, gyvenimo tuštumos jausmas beveik garantuotas“. O kad išsikelti tikslai būtų įgyvendinti, anot jo, svarbu, kad jie būtų realistiški, o po jų iškėlimo sektų veiksmų, kaip juos pasiekti, planas.

„Dažnai problema tampa tai, kad žmonės tik pasvajoja, tikslą, ko nori, įvardija, bet toliau, prie konkrečių veiksmų nežengia“, - pastebi ekspertas.

Svarbu tikslus sugebėti skirti

Psichologė konsultantė E. Čekuolienė išskiria 3 pagrindines tikslų rūšis: tikslą pusmečiui, tikslą ilgesniam laikotarpiui, tarkime, keletui metų, bei viso gyvenimo tikslą. Anot ekspertės, kad žmogus gerai jaustųsi, ypač svarbu šių tikslų nepainioti vieno su kitu.

„Paprastas tikslas neturi sutapti su gyvenimo tikslu. Pavyzdžiui, aš atsimenu vieną moterį, kuri man sakė: „Mano gyvenimo tikslas yra nuvažiuoti į Izraelį. Kada aš tą tikslą pasieksiu, jau galėsiu ir numirti“. Ir ji kažkaip visai netikėtai gavo tą kelionę. Ji išsigando, sako: „Tai bet aš dar visai nenoriu mirti“.

Reikia, kad tas ypatingas, gyvenimo tikslas būtų tarsi įprasminantis. Tarkime, jeigu jums pasakytų, kad štai, tada ir tada jūs mirsite, pagalvokite, ką jums svarbiausio šiame gyvenime turėtume spėti iki tos jums numatytos datos nuveikti. Bet vėlgi, vieną tikslą pasiekę mes galima kurti naują tikslą, nes tai yra mūsų pačių taisyklės“, - pastebėjo specialistė.

E. Čekuolienė pažymi, jog formuluojant tikslą ypač svarbu, kad jis atitiktų keletą kriterijų, kurie garantuotų sėkmę.

„Visų pirma, jis turi būti mums suprantamas. Pavyzdžiui, jeigu mano tikslas būti laiminga arba pagaliau pailsėti - tai nėra aiškūs tikslai. Ko iš tikrųjų aš noriu: parą išsimiegoti, nuvažiuoti į kažkokią negyvenamą salą ar atvirkščiai, praleisti laiką labai aktyviai - man visiškai neaišku.

Mes turime susikonkretizuoti ir iš ko atpažinsime, kad mes pasiekėme tą tikslą. Pavyzdžiui, aš žinosiu, kad pasiekiau savo tikslą būti turtinga, kai turėsiu dešimt tūkstančių litų (čia mano turtingumo supratimas, kito - kitoks)“, - dėstė ekspertė.

E. Čekuolienė taip pat pažymi, kad „tikslas turi būti išmatuojamas“.

„Jeigu aš noriu išmokti užsienio kalbą, reiškia turi numatyti žodžių skaičių, kuriuos planuoju išmokti iki tam tikro laiko, jeigu apsisprendžiau mesti svorį - apsibrėžti kilogramų, kurių ketinu atsikratyti, skaičių ir laiką iki kada juos numesiu“, - pataria specialistė.

Greičiau leidžiasi valdomi, nei patys siekia valdyti

Sociologė Aušra Maslauskaitė pastebi, jog „tikslo kėlimas ir plano kūrimas yra racionalaus veiksmo išvestinės ir toks veiksmas atspindi labai specialų žmogaus santykį su pasauliu bei savo vaidmens jame suvokimą“.

„Bet koks planas išreiškia tikėjimą, kad ateitį įmanoma suvaldyti, ji gali paklusi veikėjui (žmogui), jei šis numatys tam tikras aplinkybes ir įsipareigos veikti tam tikru būdu.

Tokioje „planuojančioje“ pasaulėžiūroje slypi dar vienas raktinis dalykas - tikėjimas, jog aplinkinis pasaulis sukonstruotas pagal aiškias taisykles, kurių laikydamiesi žmonės gali pasiekti tikslų“, - sako sociologė.

A. Maslauskaitė teigia, jog „žiūrint į Lietuvą susidaro įspūdis, kad tikėjimo veikiančiomis taisyklėmis ir jų pripažinimo maža, o racionalaus veiksmo sritis yra „susitraukusi“.

„Tikslai ir planai kuriami, bet greičiau vizionieriškai, o jų įgyvendinimas simuliuojamas. Žmonės nesijaučia pajėgūs kontroliuoti savo gyvenimo situacijas, greičiau jau atvirkščiai, situacijos juos kontroliuoja.

Psichologiškai tokia situacija lyg ir paranki: įsipareigojimas lyg ir priimtas, bet ne visai. Taigi, visuomet lieka patogaus atsitraukimo manevro laisvė“, - pastebi pašnekovė.

A. Maslauskaitė pateikia keletą veiksmų kontrolės stygių pavyzdžių.

„Lietuviai linkę tartis susitikimo vietą „kažkur apie“ (laikas), „maždaug ten“ (vieta), „aš tau perskambinsiu“.

Arba, pavyzdžiui, 40 proc. turinčių šeimą lietuvių mano, jog jie nėra padėties šeimininkai savo šeimos gyvenime ir tik 20 proc. įsitikinę priešinga situacija, kaip rodo tyrimas. Įdomu tai, kad panašūs vertinimai išsakomi ir svarstant ne tik asmeninę, bet savo darbo ar finansinę situaciją.

Taigi, jei nesijaučiu „šeimininku“, vadinasi nesu atsakingas, kažkas kitas yra mano sėkmių ir nesėkmių režisierius. Suveikia psichologinis atsakomybės perkėlimo „kitam“ mechanizmas, o tas „kitas“ gali būti bet kas (valdžia, darbdavys, žmona, kaimynas, tėvai, likimas etc.)“, - pasakojo sociologė. 


Šiame straipsnyje: lietuviai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių