Lietuvė: tautietės Anglijoje ieško turtingų vyrų

Į Jungtinę Karalystę išvykusi užsidirbti nuosavam būstui Lietuvoje alytiškė Rita Jegelevičiūtė sako žinanti ir tokių lietuvaičių, kurios į šią šalį atvyksta ieškoti turtingų vyrų. „Vienas iš būdų praturtėti emigracijoje – susirasti turtingą vyrą ir taip susitvarkyti gyvenimą. Galbūt skamba juokingai, tačiau tai egzistuoja, tik niekas nekalba garsiai. Dauguma į Didžiąją Britaniją atvykusių merginų ketina eiti šiuo keliu“, – konstatuoja lietuvė.

Niekada neketinusi emigruoti, drabužių parduotuvėje dirbanti Rita pastebi, kad šioje šalyje nevaržyti savo išlaidų ir susitaupyti – kur kas lengviau, nors būsto nuoma ir transportas yra brangūs: „Eidama pirkti drabužių, avalynės, kosmetikos, paprasčiausiai keliaudama į naktinį klubą, negalvoju, ar paskui užteks už ką pavalgyti. Lietuvoje taip būdavo. Čia aš savęs nevaržau“.

Mergina yra nusprendusi, kokią dalį mėnesio atlyginimo gali išleisti, o kiek privalo atsidėti, kad galėtų susitaupyti savo svajonei. Ritos teigimu, kas mėnesį rezervuojama suma nėra didelė, tačiau Lietuvoje planuojamam pirkiniui tokios sumos rezervuoti kas mėnesį ji negalėtų.

Finansiškai laisvesnis Jungtinėje Karalystėje pasijuto ir iš Kalvarijos kilęs Tautvydas Kocius: „Tikrai nesiskundžiu savo gyvenimu čia, materialiai esu apsirūpinęs viskuo, kuo tik reikia. Susitaupyti tikrai įmanoma. Žinoma, būsto nuoma ir mokesčiai čia yra žymiai didesni, tačiau maistas, rūbai ir visos kitos prekės – kur kas pigesnės. Parduotuvėje man nebereikia galvoti, kokių produktų kaina galėčiau sutaupyti“.

Žiemą rasti darbą Anglijoje – jokių šansų

Pašnekovų teigimu, Anglijoje darbą susirasti yra kur kas sunkiau, nei Lietuvoje, ypač, jei tikimasi geriau apmokamo. Lengviau čia tiems, kurie šalyje turi giminių ar pažįstamų.

„Vykdama į Londoną, aš turėjau šiokių tokių garantijų, jog gausiu darbą. Man pasisekė – pradėjau dirbti po savaitės. Tačiau nebuvo lengva: niekas mūsų išskėstomis rankomis čia nelaukia, o ir taip ieškomų „aukso kasyklų“ čia nėra. Viskas pasiekiama tik sunkiu ir kantriu darbu“, – pasakoja R. Jegelevičiūtė.

Į Jungtinę Karalystę atvykęs Tautvydas pirmiausiai pabandė susirasti vadybininko darbą, tačiau neturėdamas darbo patirties Anglijoje ir čia įgyto išsilavinimo, net į pokalbį dėl darbo kviečiamas nebuvo. „Draugai man rekomendavo pradžiai susirasti bet kokį darbą, tad užsiregistravau visose įmanomose agentūrose ir po mėnesio pradėjau dirbti sandėlyje. Darbas nebuvo labai fiziškai sunkus, sunku buvo prisitaikyti psichologiškai prie kasdieninės įtampos, prie to kad buvau diskriminuojamas kitų tautybių atstovų. Visgi savo tikslą pasiekiau, dabar darbuojuosi didžiausioje draudimo kompanijoje pasaulyje „MetLife“, – džiaugiasi Tautvydas.

Anot Tautvydo, emigrantų  darbo paieškos žiemos mėnesiais – bergždžios. Sėkmės galima tikėtis nebent prieš didžiąsias šventes: Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus.

Rita pastebi, kad ne visus emigrantus į Jungtinę Karalystę vilioja darbas: „Vienas iš būdų praturtėti – susirasti turtingą vyrą. Galbūt skamba juokingai, tačiau, dauguma atvykusių merginų ketina eiti kaip tik šiuo keliu. Merginos trokšta susirasti vyrą, kuris galėtų aprūpinti materialiai, joms netektų dirbti, jų darbas būtų – tiesiog smagiai leisti laiką. Ne paslaptis, Londone rasti tokį vyrą yra tikrai lengviau, nei Lietuvoje“.

Britai piktinasi, kad lietuviai atima iš jų darbą

Didžioji Britanija yra viena pirmaujančių pasaulyje pagal imigrantų skaičių. Rodos, šalis jau turėjo priprasti prie kitataučių, tačiau pašnekovai pastebi, jog požiūris į emigrantus čia nėra itin palankus.

Alytiškei Ritai britai pasirodė šalti ir nelinkę bendrauti žmonės, sunkiai į savo tarpą priimantys ilgalaikius svečius iš kitų šalių: „Pasiseka tiems lietuvaičiams, kurie apsigyvena pas giminaičius ar draugus, turi čia pažįstamų, nes į mus, emigrantus, britai visada žiurėjo ir žiūrės piktai. Jų manymu, mes atimame iš anglų darbus, nors dauguma anglų nedirba paprastų darbų, mieliau jie gyvena iš valstybės pašalpų“, – tvirtina Rita.

Tautvydo manymu, anglai yra pakankamai tolerantiški atvykėliams. Kur kas palankiau vietiniai žiūri į tuos, kurie stengiasi visuomet kalbėti angliškai, pats rodo iniciatyvą bendrauti, yra mandagūs.

„Galiu pasakyti tik tiek, kad man asmeniškai neteko susidurti su rasizmu, ar tolerancijos trūkumu, išskyrus pirmą darbą sandėlyje, kai aplinkui buvo vien lenkai“, – pabrėžia Tautvydas.