L. Mažylis: atrastas Vasario 16-osios aktas rašytas J. Šaulio ranka

Kas dar tikrai [aišku]: karinei valdžiai Kaune (istorinis faktas) buvo vežamas, Reichstago deputatui M. Erzbergeriui buvo vežamas, tai atsirado vokiečių spaudoje.

Angliškoji ir rusiškoji trajektorija. Dėl angliškos trajektorijos, tai buvo laikotarpis per dešimtmečius po II pasaulinio karo, kai šitie archyvai pokariu pateko į Didžiąją Britaniją, jos archyvų žinion. Vėliau atidavė atgal vokiečiams. Taip patyrinėję galime daryti išvadą, kad Vasario 16-osios aktas yra pabuvojęs už Lamanšo. Reikia patyrinėti ir patvirtinti papildomai. Va, jums ir angliškas pėdsakas.

Dėl rusiškosios versijos buvo taip, kad Lietuvos Taryba 1918 m. sausį priiminėjo aktą, kuris buvo adresuotas specialiai Rusijos valdžiai. Štai vėlgi, koks jo buvo likimas? Mano supratimu, jis turbūt nebuvo rusų kalba. Apžvelginėdamas lietuviškuosius tyrimus, radau S. Vaitiekūno (deja, prieš kelis mėnesius mirusio buvusio Klaipėdos universiteto rektoriaus) knygą apie S. Narutavičių. Ir ten išsakyta prielaida, kad S. Narutavičius galėjo turėti rusišką mašinėlę Vilniuje. Galbūt persispausdino? Galbūt su parašais, galbūt be parašų? Tyrinėtinas variantas, man pasirodė, kad jis nėra grįstas dokumentais. Gal iš to kyla, kad galėjo egzistuoti rusiškasis variantas.

Kodėl dar galėjo prikibti tas terminas „rusiškasis“? Yra labai didelė tikimybė, kai mes šnekam apie tą mašinraštinį variantą, kuris [yra] visuose vadovėliuose, sakykime, P. Klimo, tai jo likimas 1940 metais galėjo būti Rytų kryptimi, ir ten jis galėjo žūti visai, o gal ir išlikti.

– Kai pasirodė šitas egzempliorius, kai jūs jį atradote, Lietuvoje atsirado daugybė versijų, kas jį rašė: vieni žinovo žvilgsniu žiūrėjo ir sakė, kad J. Basanavičius rašė, kiti – P. Klimas, dar, atrado, socialdemokratai sakė, kad čia greičiausiai socialdemokratas S. Kairys jį rašė. Ar jūs svarstėte, kieno ranka galėtų būti parašytas?

– Jūsų klausimas mane labai nuliūdino, nes jis man priminė, kad ne visada atliekam namų darbus. Tai aš užsirašiau „namų darbas – kieno ranka“. Per kelias valandas išsiaiškinau, kad tai – signataro J. Šaulio ranka rašytas Aktas.

– Kaip jūs manote, ar jis turėtų būti Lietuvoje, ar jis galėtų būti, kaip sako kai kurie istorikai, tik eksponuojamas Lietuvoje, o pastoviai būti Vokietijos archyve?

– Turėtume vis dėlto pripažinti – tai yra Lietuvos diplomatijos istorijos dokumentas, kurio adresatas buvo Vokietija. Tai yra Vokietijos nacionalinis turtas. [Atsirasti] bet kokiam palankumui ir suvokimui, kad tai mums svarbu, kaip Lietuvai, turi būti politinė valia.

– Ar iš pačių aukščiausių valstybės pareigūnų kas nors asmeniškai paskambino jums, pasakė „ačiū“, pasveikino jus?

– Tai... 3 dieną iš ryto.

– Po atradimo trečią dieną?

– Balandžio 3 dieną.

– A, tai čia pirmadienį? Tikitės sulaukti pasveikinimo ir padėkos? Iš ko?

– Jeigu prezidentė pasikvietė, tai jau yra pripažinimas.

– Jūs gavote pakvietimą atvykti į prezidentūrą pirmadienį. Skambino kažkas iš prezidentės aplinkos, bet nei pati prezidentė, nei Seimo pirmininkas, ar premjeras, ar koks nors ministras neskambino, nesveikino?

– Tikrai negaliu pasakyti, kad neskambino. Aš galėjau pasiklysti tarp daugelio dešimčių skambučių.

– Na, matyt, būtų pakartoję, jei iš tiesų būtų skambinę. Na, ką gi, o kol kas iš to, ką jūs pasakėte, mes turime būti dėkingi jums ir Vilkei su Angelu, kurie Vokietijoje padėjo jums surasti [Aktą]?

– Na, žinote, tai yra simbolika, ji nežinia iš kur. Be angelų čia nebuvo galima apsieiti.

– Labai ačiū, pone profesoriau, jums.