Kur baigiasi religija ir prasideda politika?

Bet ar taip rodomos tikrosios religijos apraiškos, ar jos iškraipymai? Kokią vietą religijos ir religiškumas užima šiuolaikinio žmogaus sąmonėje ir šiandienos visuomenėje? Kaip religijų supratimas padeda atpažinti ne tik religines, bet ir politines manipuliacijas? Kaip keičiasi religijų tyrimai ir jų studijos kintančiame pasaulyje?

Apie tai kalbasi religijos studijas Vilniaus universitete (VU) dėstantys mokslininkai: VU Filosofijos fakulteto profesorė, 2022 m. Lietuvos mokslų premijos laureatė dr. Rita Šerpytytė (R. Š.), VU Filosofijos fakulteto docentė dr. Danutė Bacevičiūtė (D. B.), VU Filologijos fakulteto docentas dr. Vilius Bartninkas (V. B.) ir juos kalbinantis VU Filosofijos fakulteto docentas, filosofas dr. Vytis Silius (V. S.).

V. S.: Kodėl reikia tirti religijas? Argi tai nėra tikėjimo, o ne žinojimo sfera?

R. Š.: Pernai bandydama paakinti jaunus žmones rinktis religijos studijas parašiau tekstą, kurio leitmotyvas buvo Alberto Moravijos romano „Nuobodulys“ herojės frazė, kad religija yra nuobodybė, ji tiesiog vienas dalykas iš daugelio. Jei šis klausimas būtų užduotas pernai, tai mano atsakymas ir būtų – todėl, kad religija nėra vienas dalykas iš daugelio. Garsus prancūzų filosofas Jacquesʼas Derrida pateikia atsakymą klausimo pavidalu: o kas yra religija? Ar turime kalbėti apie vieną religiją, ar apie religijas? Galiausiai jis parodo, kad religiškai įšaknyta yra visa mūsų kultūra, mūsų europietiška civilizacija.

D. B.: Pritarčiau, kad religiškumo fenomenas yra labai platus, jis apima ne tik konkrečias pavienes religijas, bet yra įsipynęs į visą kultūrinį ar civilizacinį lauką, taigi persmelkia ir pasaulietinio gyvenimo praktikas, pavyzdžiui, mūsų santykį su gamta, vienas kitu ir pan. Profesorės Šerpytytės minimas J. Derrida kritiškai vertino pastangą atskirti tikėjimo ir žinojimo sferas sakydamas, kad bandymas atskirti esminius religiškumui būdingus bruožus nuo tų, kurie sudaro pasaulietinių etinių, teisinių, politinių ir ekonominių sąvokų pagrindą, yra pasmerktas žlugti.

V. B.: Tas pat matyti ir žvelgiant iš Antikinės filosofijos perspektyvos. Anksčiau manyta, kad filosofija gimė kaip religijos atmetimas: esą vieną dieną žmogaus mąstymas perėjo nuo mitų prie argumentų, nuo tikėjimo prie pažinimo, nuo iracionalumo prie racionalumo. Toks manymas yra klaidingas. Religinis mąstymas, ypač archajiniu ir klasikiniu laikotarpiais, smarkiai maitino filosofinę vaizduotę ieškant atsakymų į klausimus, kas yra šis pasaulis, kas yra žmogus ir koks gyvenimas yra laimingas.

V. S.: Kodėl jus sudomino šis laukas ir kaip jūs tiriate religijas, religiškumą?

V. B.: Man religijų ir religiškumo tyrimas svarbus būtent todėl, kad mane domina senoji filosofija, kurios raidai lemiamą reikšmę turėjo antikinė religija. Kitaip tariant, norint pažinti Herakleitą, Platoną ar stoikus, nepakanka vien tik juos skaityti. Reikia gerai suprasti religinę aplinką ir jų santykį su ja. Vieni filosofai yra skeptiški religijos atžvilgiu, kiti – konservatyvūs ir gynybiški, treti – inovatyvūs, dar kiti agnostiški – taip atrandame strategijų, kurios aktualios iki šių dienų, spektrą.

D. B.: Mano tyrimų centre yra etikos ir religijos santykis, išeinant į platesnį įstatymo, prievartos, sakralumo ir šventumo santykio lauką. Galima sakyti, kad pradėjau nuo Lietuvoje gimusio žydų kilmės prancūzų filosofo Emmanuelio Levino minties apie begalinę atsakomybę už kitą asmenį. Pastaruoju metu toliau gilinuosi į atsakomybės klausimą, mėginu apmąstyti tiek pakitusias atsakomybės sąlygas, tiek atsakomybės sąvokos genealogiją, kuri kaip tik ir iliustruoja religinės, teisinės, etinės ir politinės sferų susipynimą.

R. Š.: Pridurčiau, kad man religiją svarbu tyrinėti ne tik kaip istorinį fenomeną ar, dar grubiau tariant, kaip istorinį reliktą. Šiuolaikinis žmogus gal ir ima galvoti, kad religija yra ne tik vienas dalykas iš daugelio, bet ir kad religija yra atgyvena, praeities dalykas, kad su ja viskas baigta. Tai vertinčiau kaip primityvų mokslinės galvosenos dominavimą, bandymą žinojimui įsiskverbti į tikėjimo slėpinio sritį, manant, kad ateis laikas ir viskas bus moksliškai paaiškinta. Sakyčiau, kad vien dėl tokios galvosenos demaskavimo verta atsidėti religijos tyrinėjimams, mat šiuolaikinis pasaulis įdomus tuo, kad religiškumo struktūras perima kitos sritys.

V. S.: Sakote, kad šiandien religija dažnai matoma kaip atgyvena, praeities dalykas. Išties, didelė dalis šiuolaikinių žmonių, ypač jaunų, turbūt sakytų, kad yra nereligingi, nes neina į bažnyčią ir netiki, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas. Ar galime sakyti, kad su mokslo ir technologijų augimu mažėja religijos reikšmė ir ateityje religijos studijų nebereikės?

D. B.: Nuo XIX a. skelbiama įvairių mirčių – Dievo, istorijos, meno ir pan., pranašaujamas Europos saulėlydis, stebimas pasaulio „atkerėjimas“, o paskui visi šie „numirėliai“ vėl sugrįžta, vaidenasi, vėl kalbama apie naują pasaulio užkerėjimą ir t. t. Kultūroje vykstantys procesai yra sudėtingi, o pokyčiai veikiau tampa proga iš naujo permąstyti vieno ar kito reiškinio, taigi ir religijos, prasmę ar jos transformaciją.

V. B.: Atkreipčiau dėmesį, kad religijai traukiantis iš viešojo gyvenimo, jos ritualines formas išlaiko įvairios politinės praktikos. Tai nėra naujiena, paaiškinama vien sekuliarizacijos procesu. Jau žvelgiant į Antikos religiją, matome, kad ji pirmiausia siejasi su viešai atliekamomis bendruomenės praktikomis, o tik paskui su šventomis institucijomis ar asmeniniu tikėjimu. Pavyzdžiui, imkime garsią Panatėnajų šventę senovės Atėnuose, kurios esminis akcentas buvo procesija pagerbti deivę Atėnę naujais drabužiais. Tai – akivaizdus dievogarbos ženklas, kuris tuo pat metu yra visiškai politinis, mat šventės metu iš naujo aktualizuojami polio įkūrimo mitai ir jų ryšiai su Atėnų imperija. Tokie pavyzdžiai kelia vieną įdomiausių klausimų: kur išties baigiasi religija ir prasideda politika?

D. B.: Tai labai svarbus klausimas. Didesnė problema yra ne tai, kad religija išnyks, o tai, kad bus pasitenkinama primityviu jos įvaizdžiu, neįsisąmoninant „religijos“ sugrįžimų vartotojiškos kultūros, politinių fundamentalizmų, technologinės magijos ir panašiais pavidalais. Taigi tai, kas yra tikėjimo sfera, galime ir turime reflektuoti, kad atsikratytume naivaus požiūrio į religijas ar tikėjimą kaip kažką marginalaus, atgyvenusio ir izoliuoto. Tik taip galime išlikti budrūs įvairioms iškraipytoms religiškumo formoms, pasirodančioms šiuolaikiniame pasaulyje religinių ir politinių fundamentalizmų pavidalu.

V. S.: Ar sutiktumėte, kad pasaulis ir mūsų visuomenės keičiasi taip reikšmingai, kad kartu turi keistis ir religijų tyrinėjimai?

R. Š.: Be abejo. Kas iš tikrųjų pasaulyje tampa matoma – tai besikeičianti bažnyčios, ir ne tik katalikų, situacija. Bažnyčia apsinuogina ir apnuoginama, reikalaujama apsivalymo. Trumpai tariant, jokia bažnyčia ir jos istorija vienareikšmiai negali būti tapatinama su religija. Bažnyčioje, kiek supaprastintai tariant, mes turime vienokį ar kitokį religijos visuomeninį atstovavimą. Akivaizdu, kad vienas dalykas yra asmeninis santykis su religija, su tikėjimu, o kitas – teoriniai studijų, tyrinėjimo tikslai. Taigi, religijos studijų, tuo labiau universitetinių, tikslas privalo būti kuo gilesnis pačios religijos supratimas.

D. B.: Su mūsų studentais dirbantys kolegos dėstytojai kartu yra ir aktyvūs mokslininkai, savo tyrimuose nemažai dėmesio skiriantys šiuolaikinei problematikai – nihilizmo, sekuliarizacijos, postsekuliarumo ir kt. problemoms, susijusioms su šiuolaikinės visuomenės transformacijomis. Todėl ir mūsų studijos visada buvo ir yra dinamiškos, tiek atnaujinant esamus kursus, tiek įvedant naujų.

R. Š.: Aš dar papildyčiau, kad kai kurie pasikeitimai reikalauja ir reikšmingesnio atsinaujinimo. Daug metų religijos studijų programoje derinome filosofinę, religijotyrinę ir teologinę prieigas. Visgi matome, kad pasaulyje – pirmiausia intelektualiniame pasaulyje – reikšmingai pakito teologijos vieta, jos samprata. Jai virtus netgi ne konfesiniu, o tiesiog abstrakčiu „Dievo mokslu“, ne ką nuveiksi pasaulietinėse studijose eskaluodamas teologines doktrinas. Todėl nuo šių metų mūsų siūlomas naujas disciplinų blokas leidžia pamatyti pačios mūsų civilizacijos krikščioniškąjį pamatą ir religijas, teologiją išvysti kitoje šviesoje.

D. B.: Nežinome, kokios bus religijų ateitys, tačiau jos tikrai atneš iššūkių ir reikalaus naujų tyrimo perspektyvų plačiame spektre, pradedant egzistencine ir baigiant socialine plotme.

V. S.: Iš tiesų šiuolaikinis modernus pasaulis dažnam siejasi su racionalaus proto pergalėmis – sparčia technologijų ir mokslinio pažinimo plėtra. Ypač Vakaruose daug kalbama apie sekuliarizaciją, tuštėjančias bažnyčias. Tačiau tuo pat metu religija ir įvairūs su ja siejami reiškiniai sulaukia Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio, mūsų visuomenėse iššaukia aštrias diskusijas. Apibendrindamas mūsų pokalbį sakyčiau, kad išmokti analizuoti religijos fenomeną plačiuose tarpdalykiniuose kontekstuose verta kiekvienam, norinčiam giliau matyti šiuolaikinio pasaulio veikimo principus. Ačiū už pokalbį.