Kunigas apie „proginius“ katalikus: tai geriau negu nieko

Žmonės mėgsta šventes. Su tokiu teiginiu turbūt sutiktų daugelis. Šventės gerai jau vien dėl to, kad per jas galima atsipūsti nuo darbų.

Koks yra konkrečios šventės turinys ir kiek jis man aktualus? - toks klausimas neretai būna antraeilis. Kodėl? Nes šventė, visų pirma, yra tradicija, ir tai žmogui yra labai svarbu, atsako kanonų teisės daktaras kunigas Vytautas Brilius.

Artėjant šv. Velykoms, naujienų agentūrai ELTA kun. V. Brilius pažėrė netikėtų įžvalgų apie šventes, žmogų, jo prigimtį, santykį su Kūrėju ir savimi.

 Sekmadienį visame katalikiškame pasaulyje bus minimas Verbų sekmadienis. Juo prasidės Didžioji savaitė, kurios kulminacija - šv. Velykos. Visi Didžiosios savaitės renginiai, kaip ir kitos šventės, kartojasi kasmet. Taigi šv. Velykos švenčiamos kasmet. Ar jos šiuolaikiniam žmogui yra aktualios iš tikrųjų, ypač, pavyzdžiui, netikinčiam ar nepraktikuojančiam?

– Vienas mano pažįstamas kunigas sako: „Yra didžiulis dalykas, jeigu kažkas įveda gerą tradiciją“. Šventės turinys ir prasmė žmonių sąmonėje gali būti „išplaukę“, bet tradicija parodo ir primena tai, kas svarbu. Yra sakoma, kad mažai žmonių turi tikrą gilų tikėjimą, nedaug žmonių religinėmis praktikomis užsiima dėl vidinio tikėjimo, tačiau daugelis žmonių turi tradiciją.

Žmonės yra išmokę, jie žino, kad per šv. Kalėdas turi būti silkė ir kalėdaičiai, o per šv. Velykas turi būti kiaušinis. Ir šita tradicija, bent jau Lietuvoje, nepasikeitė šimtus metų. Tradicinis šventės atributas yra regimas ženklas, kurį galima paliesti, kuris paliečia tave, sukelia jausmą. Ir kai įvedi į tą tradiciją turinį, tradicija palaiko tikėjimą. Netgi pasakyčiau kitaip - kas nori, kas yra pajėgus, gali turinį „iškasti“ iš tradicijos. Nors tradicija nėra tikėjimo esmė turinio prasme, bet ji veda žmogų į tikėjimą. Vieni ateina, kiti neateina, bet tradicijos yra vedami.

 Verbų sekmadienį ir per šv. Velykas į bažnyčias priplūsta vadinamųjų „proginių“ katalikų, t. y. žmonių, kurie šiaip kitomis dienomis bažnyčios nelanko. Kaip vertinate šį reiškinį, tai gerai ar blogai?

– Tai yra labai gerai. Būtų dar geriau, kad tie „proginiai“ katalikai susimąstytų ir įgytų tikrą tikėjimą. Bet jei tik tiek, tai tiek... Žinote, pateiksiu jums palyginimą: būna kai kuriose gerose darbovietėse, kad per šv. Kalėdas ar Naujuosius metus duoda kažkokią premiją, papildomą išmoką. Tai yra tik kartą per metus, bet vis tiek gerai (juokiasi). Ta išmoka neišsprendžia visų žmogaus problemų, nepagerina jo gyvenimo, bet šventės proga tai yra gerai. Taip ir su tais „proginiais“ katalikais - tikrai būtų gerai, kad jie būtų tikri katalikai, kad jie suvoktų ir visą laiką gyventų pagal savo tikėjimą...Tačiau, ačiū Dievui, kad bent jau per šventes (o jų yra ne viena per metus) „proginis“ katalikas prisimena apie savo sielą, prisimena išsivalyti sąžinę atliekant išpažintį, prisimena apie tai, kad yra žmogus ir kad Dievas į jį žiūri, jį myli. Gražu, kad ateina, tik gaila, kad tai nėra pastovu.

Gražu, kad ateina, tik gaila, kad tai nėra pastovu.

 Daug žmonių visame pasaulyje dabar šv. Velykas švenčia net nesusimąstydami apie jų turinį ir jiems to nereikia. Ką apie tai manote?

– Žmogus linkęs ieškoti savo jausmų patenkinimo ir kad nereikėtų už tai nieko mokėti. Tikrasis šventės turinys nėra matomas akimis. Svarbus yra žmogaus įsijungimas, jo asmeninis atsakas. Žmogus, žiūrėk, nors ir moka, ir gali, bet ne visada nori tą savo atsaką duoti.

Kažko labai trokšdamas žmogus yra pajėgus pasistengti. Štai, pavyzdžiui, susitinka du nepažįstami žmonės, vienas kitam kažkuo patinka ir, nors jokių kursų niekada nėjo, niekas jų nemokė, bet jie vis dėlto moka surasti raktą vienas prie kito, moka prisigerinti, parodyti, įrodyti, kad kitas žmogus pasitikėtų ir susietų su juo savo gyvenimą.

O po kiek laiko ar pavargsta, ar nusibosta, bet kartais atsitinka taip, kad anksčiau mylėtas žmogus turi ašaromis paplūdęs bėgti į šalį...

Tai šitaip panašiai yra ir su šventėmis - norima gauti linksmybę, kaip norima gauti kito žmogaus meilę, tačiau nenorima savęs atiduoti. Kai žmogus nenori savęs atiduoti, jis švenčia bet ką. Yra žmonių, kuriems Velykos yra proga išgerti, Kalėdos yra proga išgerti, poilsio dieną duoda...

 Tai gal netikinčiam žmogui nešvęsti Velykų, jis gi vis tiek nesupranta ką švenčia?

– Kažkada vienam filme mačiau tokį epizodą: į sunkią padėtį patekęs žmogus dvasininkui sako: „Tu čia man apie Dievą šneki, nereikalingas man tas tavo Dievas...“. O dvasininkas jam atsako: „Suprantu, kad tau Dievas nereikalingas, bet tu jam reikalingas“...Taigi net netikintis ir nieko dvasinio neieškantis žmogus Dievui yra brangus. Ir tai, kad toks žmogus švenčia religines šventes, nors ir nesupranta jų turinio, yra veido atgręžimas į Tą, Kuris jį myli.

Kas ten žino, gal, daug metų gręžiojant veidą, toks žmogus pagaliau išgirs ką nors, kas jį patrauks, sudomins, perkeis. Istorijoje tokių atvejų yra buvę ne kartą. Mes iš šventųjų biografijų žinome ne vieną dešimtį tokių atvejų. O kiek žmonių biografijų parašytos nebuvo...

Jei žmogus ir neturi tikėjimo, tegul jis vis tiek dalyvauja šventėje. Jeigu jam Kristus ir nereikalingas, tai vis tiek Kristus numirė ir už jį, ir dar kartą galvą dėtų, jei reikėtų...Ir Bažnyčiai netikintis žmogus yra svarbus, visi svarbūs.

 Verbų sekmadienis - tai diena, kai Jėzus įžengė į Jeruzalę. Iš Evangelijų žinome, kad žydai iš pagarbos jam po kojų tada klojo palmių šakas, o po kelių dienų nukryžiavo. Ką tai reiškia? Ar toks žmonių elgesys turi sąsajų su šiandiena?

– Sąsaja su šiandiena būtų tokia: daugelio žmonių tikras, nuoširdus ir šventas atsidavimas Motinos dieną, kada visi myli savo mamas, praeina per labai trumpą laiką. Kai kas jau kitą dieną pradeda savo mamas keikti, o kai kas dar tą patį vakarą jas primuša prisigėręs.

Tai rodo, koks trapus yra žmogus, kokia trapi yra jo pagarba, kokios trapios yra tų visų gražių ir šviesių dalykų deklaracijos. Ir Verbų sekmadienis būtent tai primena - žmonės džiūgavo, pasitiko Jėzų kaip karalių, tačiau tai nereiškė, kad jie iš tikrųjų priėmė jį kaip karalių.

Nepastovumas yra nuolatinė žmogaus problema. Statistiškai apie 70 proc. žmogaus poelgių yra daroma ne dėl to, kad jis nusprendė, kad tai protinga, o dėl to, kad patiko - nepatiko, gražu - negražu, smagu - nesmagu. Aišku, esminiuose dalykuose žmogaus neturėtų vedžioti vien tik jausmai, turėtų būti proto, deja...Žmogus pasidavė garbinimo jausmui, paskui pasidavė panikos jausmui, ir kai kurie pasidavė minios jausmui, kuri reikalavo Jėzaus mirties. Buvimas minios dalimi, o ne asmenybe, iš tikrųjų yra žmonių tragedija.

Svarbu, kad žmogus ne tik pasyviai pasiduotų tėkmei, kuri jį neša per Didžiosios savaitės įvykius, bet ir įsijaustų į jų reikšmę.

 Ar tai reiškia, kad žmogus yra blogas iš prigimties? Kad absoliučiai ištikimas gali būti tik Dievas?

– Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Kadangi Dievas yra ištikimas, reiškia, ištikimybė yra ir žmogaus prigimtinė savybė. Tačiau problema yra ta, kad žmogus nieko negali padaryti tobulai, nieko. Štai dainininkas padainavo dainą, tarsi tobulai, bet jis pats žino, kad va toje vietoje galėjo būti dar geriau...Taip ir su mūsų meile, ir su mūsų ištikimybe, ir su kantrybe, ir kitais dalykais - tobulumo nėra, visada gali būti geriau. Tačiau žmogus turi tobulo Dievo pavyzdį, ir jis siekia santykio su Dievu.

Ištikimybė žmogui yra būtina, bet nė vienas iš mūsų nepajėgiame jos laikytis pilnai. Aišku, visai blogai kai ištikimybė būna arti nulio. Arba dar blogiau, kada žmogus tiesiog pasako, kad klysti yra žmogiška. Tai - netiesa. Kodėl? Elementaru. Kai mums reikia rimtos pagalbos, mes sakome: „Būk žmogus...“, reiškia, būk žmogiškas. Ar mes tada turime galvoje, kad jis klaidą padarytų - ne, prašome, kad padarytų kažką kilnaus. Neištikimybė nėra prigimtinė, natūrali žmogaus savybė, tai nėra žmogiška. Žmogiška yra trūkumas, žaizda.

Nieko nuostabaus, kad mes klystame, mes ir atleidžiame vieni kitiems, bet yra blogai, jei tas klaidas mes pateisiname ir sakome, kad tai yra gerai. Taip sakyti ir manyti yra blogai.

 Su kokiu nusiteikimu žmogui derėtų įžengti į Didžiąją savaitę?

– Manyčiau, kad su susimąstymu ir pasiryžimu. Svarbu, kad žmogus ne tik pasyviai pasiduotų tėkmei, kuri jį neša per Didžiosios savaitės įvykius, bet ir įsijaustų į jų reikšmę. Kiekvienas žmogus turėtų atsakyti sau į klausimą: ką visi tie Velykų įvykiai galėtų reikšti jo paties gyvenime. Taip pat svarbu turėti rimtą nusiteikimą visus pažadintus kilnius jausmus paversti darbais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
Iš ko melagį pažinsi: "Kunigas apie „proginius“ katalikus: tai geriau negu nieko" - kitais žodžiais: 'Nusispjaut į tą tikėjimą, svarbu kapeikėlė MAN!". Ir šiaip, kam mums ta benkarto bažnyčia, ar tinka tai šlovinti?.. - O ir ta prie altoriaus kunigo dalijama 'šventa dvasia' - tai juk tik fikcija, TIK tikrai atsidavusioms pavyksta 'gyvojo dievo' sulaukt... jep, jos paskui pyksta dievo motinomis nevadinamos, tai kunigams maloniau 'angeliukus' paslapčia 'šventinti'.

teisingai kunigas kalba.

teisingai kunigas kalba. portretas
Yra tokie proginiai, kurie bažnyčioje apsilanko per Kalėdas, per Velykas, na dar per Verbą, jei oras geras. Įdomu, ką jų sielai duoda toks uždėtas "paukščiukas". Kaip buvo joje tuščia ir šalta, taip ir liko. Nė margučiai nesušildo, nei jingle bells.

zelemuncikas

zelemuncikas portretas
Nereikia taip žiauriai Minde varyt ant visų lietuvių.Pažystu daug gerų-tikinčių lietuvių,bet neveidmainio kunigo nebuvau sutikęs per visą savo netrumpą gyvenimą.
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

Daugiau straipsnių