Kultūros paveldo sergėtojai D.Varnaitei – dvigubas vasario jubiliejus

  • Teksto dydis:

Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorei Dianai Varnaitei šis vasaris – ypatingas. Vos tik sulaukė sveikinimų gausos 50-mečio proga, kitą dieną pasitiko antrąjį jubiliejų – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

"Sau pirmiausia palinkėčiau toliau įgyvendinti Kultūros paveldo departamento misiją – aktualizuoti iš praeities kartų paveldėtą Lietuvos piliečių savivertę ir tvirtinti Lietuvos valstybės dvasinius pamatus", – sako savo gyvenimo be darbo neįsivaizduojanti D.Varnaitė. Jos teigimu, be savivertės žmogiškumas sumenksta ir piliečių laisvė sunyksta: "Noriu nuoširdžiai paskatinti kiekvieną pilietį tapti viltį nešančiu žmogumi. Atraskime paveldą savyje, atkurkime savivertę ir drauge pastatysime viltingą valstybę, kurioje gera drauge būti ir kurti. Dėl šios misijos verta gyventi ir stengtis."

– Kaip sutikote savo 50-metį?

– Taip sutapo, kad asmeninės sukakties dieną džiaugsmingai ir kūrybingai paminėjome Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines Kultūros paveldo departamente. Departamento kolektyvą pasveikino kultūros ministrė Lijana Ruokytė-Jonsson, įžvalgomis pasidalijo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas (1990–1992) Česlovas Stankevičius. Garbingi svečiai ir bendradarbiai pasveikino ir 50-mečio proga. Netikėta staigmena buvo nevyriausybinių organizacijų man įteiktas I laipsnio medalis "Už nuopelnus Vilniui ir Tautai".

– Kokių palinkėjimų sulaukėte?

– Nepaliauti rūpintis Lietuvos savastimi, tvirtinti Lietuvos valstybingumo pamatus, išlikti savimi.

– Vasario 16-oji jums – dviguba šventė.

– Valstybės atkūrimo šventę pasitikau šventiškai su šeima, draugais ir su Lietuvos piliečiais Vilniuje, taip pat ir Kaune. Tai ypatingas jubiliejus ir nepakartojama sielos šventė. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi: kiek daug besišypsančių, tautine atributika pasipuošusių ir trispalvėmis bei Vyčio vėliavomis nešinų Lietuvos piliečių ir svečių išėjo švęsti mūsų tėvynės jubiliejaus. Didi šventė sutelkė Lietuvos piliečius. Mes iš tiesų vis sąmoningiau paveldime savo praeitį, kuriame dabartį ir viltingai žengiame ateities link. Vis labiau išgyvename mums visiems brangią laisvę, o kartu ir pilietinę savivertę. Tautos istorija ir nuvilnijusi Lietuvos jubiliejinė šventė iškalbingai įrodo, kad tautos dvasia yra gyvybinga ir toliau skleidžiasi. O kasdienybėje patriotiškumą vis dar temdančios chroniškos posovietinės ligos ilgainiui bus išgydytos gyvastingos kūrybos dvasios.

Didi šventė sutelkė Lietuvos piliečius. Mes iš tiesų vis sąmoningiau paveldime savo praeitį, kuriame dabartį ir viltingai žengiame ateities link.

– Koks jausmas žinoti, kad kitą dieną Lietuva šventė 100 metų jubiliejų? Kokių prasmių jūsų šventei suteikė Lietuvos gimtadienis?

– Kaip ir daugelis žmonių, mintimis nuklydau ieškoti savo ir mūsų šaknų. Iš praeities kylanti lietuviškos dvasios tradicija įprasmina ir šiandien kuriamą Lietuvos piliečių pasaulį. Ir šiandien mums itin svarbus ir amžinai aktualus legendinio Dzūkijos partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo šūkis: "Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas."

– Ką jums reiškia Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis?

– Lietuvos istorija nuo seniausių laikų, o šiandien ir Valstybės atkūrimo100-metis dar kartą primena, kad mūsų paveldas yra mūsų savivertės ir mūsų laisvės pagrindas. Savivertė yra tai, ką paveldime. Tad ji – kiekvieno mūsų dvasinis turtas, mūsų laisvės pamatas. Ar gali dvasios skurdžius būti laisvas? Šimtmetis man yra neatsiejamas nuo atsakomybės kaupti lietuviškų dvasios turtų kraitį ir valstybingumo pamatus.

– Atskleiskite, kas jus įkvepia?

– Labiausiai įkvepia Lietuvos žmonių pasiaukojimas savo tėvynės labui. Negali nesižavėti jų kūrybiškumu, įgyvendintų idėjų mastu atgaivinant kultūros paveldą ir jį pritaikant šiuolaikinėms reikmėms. Didelę pagarbą kelia jų rūpinimasis savo miestelio, kaimelio ar vietovės istoriniu palikimu. Savo paveldo ir istorinio palikimo įsisavinimas bei puoselėjimas jau tampa dalies Lietuvos piliečių gyvenimo būdo dalimi.

– Kas teikia didžiausią džiaugsmą?

– Pirmiausia, kad esame laisvi. Didžiausią džiaugsmą man teikia artimų žmonių gera savijauta. Itin branginu bendravimą su šeima, draugais, pažįstamais ir nepažįstamais paveldo puoselėtojais. Darbe labiausiai vertinu rezultatus, ypač kai juos pavyksta pasiekti, aišku, prieš tai nuėjus nelengvą kelią. Kai pamatai, kad kažkada užgimusi svajonė ar idėja materializavosi, tai sukelia didelį džiaugsmą.

– Trumpam nusikelkime į vaikystę, kokie smagiausi prisiminimai pirmiausia ateina į galvą?

– Smagiausi vaikystės prisiminimai – laisvalaikis su tėveliais ir broliu. Visuomet nekantriai laukdavau kelionių į Trakus, pasiplaukiojimų po Trakų ežerus, pilies lankymo. Labai įsiminė sekmadieniniai "Snaigės" slidžių žygiai po Vilnių ir jo apylinkes. Jaučiuosi laiminga, kad turiu brangius klasės draugus, vienas po kito šiais metais žengiančius į penkiasdešimtmečių klubą. Tuometės Vilniaus 9-osios vidurinės 11c klasė buvo pirmoji draugystės, ištikimybės, bendrystės mokykla. Net praėjus 32-ejiems metams po mokyklos baigimo, esame artimi ir pasiilgę vieni kitų.

– Ką pakeistumėte gyvenime, jei tik galėtumėte?

– Jeigu būtų duota sugrįžti į vaikystę, iki smulkmenų išklausinėčiau savo senelius apie jų ir ankstesnių giminės kartų gyvenimą, kad dar geriau suprasčiau savo tapatybę. Nes valstybės istorija prasideda nuo kiekvieno piliečio, jo šeimos ir giminės istorijos. Nes čia mūsų šaknys, čia mūsų namai, čia mes stipriname dvasinius pamatus.

– Kaip matome, kultūra jus lydi jau labai seniai. Gal bent jau laisvalaikiu veikiate ką nors kita?

– Pagrindinis mano laisvalaikio pomėgis – kelionės po Lietuvą. Šios kelionės mane be galo praturtina. Esu didelė krepšinio sirgalė. Nemažai laiko skiriu visuomeninei veiklai. Pastaraisiais metais ypač svarbią vietą užima visuomeninė parama broliams ir sesėms ukrainiečiams. Juk mes – lietuviai ir ukrainiečiai – LDK palikuonys, mus sieja bendra istorija.

– Tai kas vis dėlto paskatino rinktis kultūros paveldo sergėtojo darbą?

– Dar studijuojant Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Lietuvoje užgimė Sąjūdis, kurio išvakarėse kūrėsi aktyvūs paveldosaugos judėjimai. Istorijos fakulteto dėstytojai ir studentai buvo paveldosaugos judėjimo vieni svarbiausių iniciatorių. Tai paskatino pasirinkti paveldosaugininkės darbą.

– Kokie buvo praėję metai, kokie pagrindiniai nuveikti darbai, įsimintiniausios akimirkos?

– Visi pamename XX a. okupacijų, ypač sovietmečio, nustekentų kultūros paveldo griuvėsių dykynes. Ir nors visų kultūros paveldo objektų mūsų tėvynėje dar nesutvarkėme, tačiau vis dažniau džiaugiamės geromis naujienomis.

Atgaivinto Lietuvos kultūros paveldo gausėjimas – jau solidi tendencija. Skaičiuojame  tvarkomų ir sutvarkytų dvarų Lietuvoje antrą šimtą. Atgimę dvarai yra atverti lankymui, poilsiui ir kultūros renginiams, pritaikyti ūkininkavimo, ugdymo reikmėms arba gyvenamajai paskirčiai. Daugelyje jų buvo minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Restauruojamos iškiliausios Lietuvos šventovės. Tvarkomi garbingą Lietuvos istoriją simbolizuojantys piliakalniai, ant kurių Lietuvos piliečiai liepos 6-ąją pamėgo švęsti Valstybės dieną.

– Ko tikitės iš šių metų?

– Šie metai visoje ES paskelbti Europos paveldo metais. Jų tikslas – paskatinti daugiau žmonių atrasti Europos kultūros paveldą, juo domėtis ir sustiprinti Europos bendrystės jausmą: mūsų paveldas – praeities ir ateities gijų pynė. Turime gerą progą dar tvirčiau įsisąmoninti: Europos paveldas yra ir Lietuvos paveldas. Tai yra mūsų kasdienybės dalis. Europa yra mumyse. Dėl paveldo rinkomės mums savą gyvenimo Europos šalių bendrijoje ateitį.

Tikiuosi, kad įveiksime nelengvus nuolat iškylančius iššūkius. Priešiškos valstybei jėgos nenori, kad stiprėtų pilietinė tapatybė ir mūsų valstybingumo dvasiniai pamatai.

– Kokią Lietuvą norėtumėte matyti dar po 50 metų?

– Laisvą, saugią ir klestinčią valstybę. Lietuvos visuomenę – visiškai išsigydžiusią nuo iš sovietmečio paveldėtos blogos valios. Išsaugojusią savo tapatybę ir nepaliaujamai besirūpinančią tautos dvasios šaltiniais. Turtingą paveldėto dvasinio ir apčiuopiamo materialinio paveldo. Lietuvos žmones – puoselėjančius Kūrėjo dovanojamą žmogaus prigimtį, kuri mums suteikia didelę brangenybę – tėvynę ir valstybę.

– Jūsų nuomone, kas tuo laiku galėtų atsirasti kultūros paveldo sąrašuose? Kokią istoriją tuomet galėtų papasakoti kultūros paveldas?

– Viliuosi, kad po 50 metų ateities kartos sugebės perskaityti sparčiai modernėjančiose skaitmeninėse laikmenose fiksuojamą XXI a. pradžios Lietuvos istoriją. O mūsų dienas ateities kartoms turėtų priminti antrąsyk atkurtos tautos dvasios pasireiškimo Lietuvos įvykiai: Baltijos kelias, Lietuvos žmonių apgintas parlamentas ir didvyrių krauju 1991 m. sausio 13-osios naktį aplaistytas TV bokštas bei LRT kompleksas Vilniuje ir Medininkų pasienio posto tragediją menanti Lietuvos pareigūnų žūties vieta.

Labai tikiuosi, kad ateities paveldo sąrašus papildys Lietuvos architektų sukurti šiuolaikiški, savitą charakterį demonstruojantys pastatai, o ateities kartos didžiuosis jais taip, kaip mes didžiuojamės tarpukario modernizmu ir jį sukūrusia Lietuvos inžinierių ir architektų mokykla.



NAUJAUSI KOMENTARAI

a

a portretas
Kultūros paveldo departamento darbus geriausiai rodo šimtai visiškai nugyventų paveldosaugos objektų. O kur dar Misionierių šiltnamiai?

das

das portretas
prokurorai ir teisėjai komentarus rašinėja? didieji sodintojai...tik neapsišlapinkit...

Siaip pamastymas

Siaip pamastymas portretas
Pavelda butina saugoti nes ne tiek dauk yra toj Lietuvej kuom pasigrozeti
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių