Kovo 11-oji suteikė laisvę būti savo gyvenimo vedliu

Dabar jis – Laisvosios Europos / Laisvės radijo Pirkimų ir licencijų direktorius. Kiekvienas V.Pikturnos rytas prasideda nuo portalo diena.lt, porą kartų per metus iš Falls Church miestelio prie Vašingtono jis ištrūksta aplankyti gimtąjį Baltijos pajūrį.

Jo lūkesčiai, kokia bus Lietuva po 30 metų, išsipildė su kaupu. Bet jei šiandien būtų Seimo narys, jis žino, ką norėtų keisti tėvynėje, visų pirma teisėsaugos srityje. Taip pat jis mano, kad reikėtų grąžinti atimtą Lietuvos pilietybę visiems, įgijusiems kitos demokratiškos šalies pasą. Ir jam pačiam teko išbandymas pabūti nepriklausomos Lietuvos signataru be Lietuvos pilietybės.

Laikas – iki pergalės

– Jei jūsų paprašytų pasakyti kalbą Kovo 11-osios 30-mečio renginiuose, apie ką kalbėtumėte?

– Tą dieną prieš 30 metų, kai priėmėme Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, įsiminė Jadvygos Bieliauskienės žodžiai. Liekna, su tautiniais drabužiais, pergyvenusi Sibiro negandas, ji priminė mano tėvų kartą, kuri vylėsi išvysti Lietuvą nepriklausomą. J.Bieliauskienės sveikinimas iš parlamento tribūnos buvo paprastas, bet gilus ir nuoširdus: "Laisvasis Parlamente, būkime vieningi, taurūs, ir būsime laisvi."

Tie žodžiai atitiko ir mano vidinę būseną. Per pertrauką priėjau prie jos, apkabinau ir padėkojau. Tų žodžių prasmę aš vis prisimenu.

Jei tektų kalbėti – tai, o taip pat politinės kultūros stoka parlamente, būtų mano kalbos pagrindinė mintis.

– Kaip jūs – komjaunimo komiteto sekretorius – tapote kovotoju už nepriklausomybę?

– Jau studijuodamas miškininkystę žinojau, kad pasirinksiu vieną atokiausių girininkijų, kuo toliau nuo centro. Norėjau dvasinės ramybės, kad galėčiau kiek įmanoma savarankiškai dirbti ir tvarkyti savo gyvenimą. Taip atsiradau gūdžioje Vaineikių girininkijoje Kretingos rajone. Geriau ir negalėjo būti: apsupta pelkių ir raistų, žaliaskarių ošiančių eglių, su briedžiais, vilkais ir lūšimis (teko susidurti) – visiškai atitiko tai, ko norėjau ir apie ką svajojau. Kibau į darbus. Ten netrukus turėjau apsigyventi.

Pamenu, gal po mėnesio sulaukiau svečių iš Kretingos komjaunimo, kvietė pereiti dirbti pas juos (žinojo, kad studijų metais dalyvavau akademijos studentų profsąjungoje, kultūros renginių veikloje). Padėkojau, bet sakiau, kad minčių keisti darbą neturiu.

Tačiau be galimybės įsikurti girininkijoje po pusmečio mano entuziazmas šiek tiek pradėjo blėsti. Kelionė autobusu į vieną pusę užtrukdavo ilgiau nei dvi valandas, tiek pat atgal. Diena prasidėdavo 5 val. 30 min ir baigdavosi 20 val. 30 min. Nelengva buvo finansiškai: po penkerių metų studijų gaudavau 95 rublius atlyginimo ir daugiau kaip pusę išleisdavau kelionėms autobusu. Apimdavo mintys, ką padariau, kad taip turiu vargti. Bet sunkiausia buvo, kad mano jaunatviškas užsidegimas, meilė ir atsidavimas miškams visiškai nevertinamas, buvau kliuvinys korumpuotai sistemai.

Sulaukiau skambučio iš komjaunimo komiteto, klausė, ar nepersigalvojau. Atsidūriau gyvenimo kryžkelėje. Suvokiau, kad tai bus vienas iš lemtingiausių sprendimų mano gyvenime. Atrodė nesuvokiama, kad miškus galėčiau išmainyti į komjaunimo darbą.

Buvau blaškomas vidinių prieštaravimų. Meironyse, Ignalinos rajone, vyko mūsų kurso susitikimas. Gavau miškininkų palaiminimą ir kiek vėliau pradėjau dirbti Kretingos rajono komjaunimo komitete.

Įdomiausia, kad jauname ir energija trykštančiame kolektyve nebuvo nė vieno idėjinio komjaunuolio. Ta pati tendencija vyravo ir kitose įmonių ar organizacijų jaunimo grupėse. Matyt, Kretinga su savo žemaičių kalba ir dėl didelio atstumo nuo Vilniaus tam buvo netinkama vieta. Iš kitos pusės, jau buvo prasidėjęs glastnostj ir perestroikos politinis laikotarpis, likę tik keletas metų iki Sąjūdžio pradžios.

Per tą laiką kretingiškiai mane gerai pažino ir 1990 m. iš keturių kandidatų išrinko jiems atstovauti parlamente. Už tai jiems esu dėkingas.

– Kokie ryškiausi tų dienų prieš 30 metų prisiminimai? Ar buvo pojūtis, kad keičiate istoriją?

– Man pirmiausia iškyla laikotarpis prieš Kovo 11-ąją: pirmieji Sąjūdžio mitingai, išvykos į Tolminkiemį, roko maršai, tautinės vėliavos iškėlimas Gedimino kalne 1988-ųjų spalio pradžioje.

Vinco Kudirkos tautinė giesmė pradėjo skambėti kiekvieną vidurdienį per Lietuvos radiją, pasirodė straipsniai apie Lietuvos prieškario istoriją, trėmimus. Berods žurnale "Pergalė" pirmąkart perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės "Lietuviai prie Laptevų jūros". Labai gerai prisimenu ir Andriaus Mamontovo "Laužo šviesą", kuri iki šiol yra mano jaunystės mėgstamiausia daina.

Tai buvo vienybės ir dvasinės stiprybės metai, kurie mane 29-metį atvedė į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

Tai buvo vienybės ir dvasinės stiprybės metai, kurie mane 29-metį atvedė į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Tuomet Lietuva jau buvo subrendusi ir pasirengusi paskelbti savo nepriklausomybę per tautos demokratiškai išrinktus atstovus. Man net nebuvo minties, kad parlamente kas nors balsuotų prieš.

Tauta buvo pasiruošusi ne tik emociškai ir psichologiškai, bet puikiai suvokė ir padarinius (tai gerai prisimenu iš susitikimų su rinkėjais), kad mūsų visų laukia ne vien tik pasivaikščiojimas dilgėlėse... Suvokėme, kad Lietuva, Baltijos šalys nebus taip lengvai paleistos. Ir mes, parlamentarai, turėjome padaryti, kad išsilaisvinimo aukuras būtų kuo mažesnis ir neprivestų prie Pilėnų likimo.

Pojūtį, kad keičiama istorija, tikrai jutome, tą dieną mes priėmėme nemažai teisinių aktų, visi jie buvo svarbūs.

– Esate minėjęs, kad netrukus po Kovo 11-osios ėmė nykti idealizmas, stiprėjo susipriešinimas, kas jus privedė prie apsisprendimo atsisakyti tolesnės politiko karjeros. Gal buvo kokie konkretūs atvejai, kai sau pasakėte – daugiau niekada?

– Reikia nepamiršti, kad ir kiek būtume nusivylę ir susipriešinę, nebuvo prieita prie kraujo, parlamentas ginčijosi, kirtosi, taršėsi tik žodžiais.

Pamenu, 1991-ųjų pabaigoje net "patrioto" sąvoka jau turėjo perkeltinę prasmę. Aukščiausioje Taryboje buvo sunku susikalbėti, priešų ieškojimas, beribis nepasitikėjimas devalvavo tą žodį. Tai buvo psichologiškai sunkus metas daugumai deputatų, kurie gimdė naujas frakcijas, ieškodami užuovėjos ar politinių bendraminčių. Aš dvasiškai atsigavau perėjęs dirbti į Švietimo, mokslo ir kultūros komisiją, įsijungdamas į Liberalų frakciją.

To nepasitikėjimo būta tiek daug, kad jo nepamiršdavome ir vizituose užsienyje. Pamenu, Berlyne dalyvavome oficialiuose susitikimuose ir seminaruose. Mūsų delegacija organizatorių prašymu buvo sudaryta iš įvairių frakcijų atstovų. Vis dėlto atsirado keletas patriotų, kurie net kreipėsi į vizito organizatorius Vokietijoje, kad į priėmimus nebūtų įleidžiamas mūsų oficialios delegacijos narys iš Kairiųjų frakcijos. Vizito organizatoriai kraipė galvas... Politinė tolerancija ir demokratiška galvosena kai kam dar buvo kietas riešutas.

Dabar, žiūrint atgal, tai neatrodo keista. Žinome, kad revoliucinių judėjimų, pertvarkų geriausias ir kūrybingiausias laikotarpis yra iki tol, kol laimima kova. Svarbiausias išbandymas eina po to, nes tas laikotarpis ne toks dvasingas, daliai žmonių skaudus ir nelengvas, sukeliantis net nusivylimą.

Iškilmės: V.Pikturna su žmona Ina Navazelskis ir dukra Kotryna Lietuvos 100-metį šventė minėjime Vašingtone. Asmeninio archyvo nuotr.

Nusivylimas pastūmėjo užsienin

– Kas nulėmė, kad netrukus po to, kai Aukščiausioji Taryba baigė darbą, nutarėte išvykti iš Lietuvos?

– Mano gyvenimas svetur pirmiausia susijęs su darbu ir šeima. Malonu dirbti, kai gali pritaikyti savo žinias, idėjas ir esi vertinamas.

Su nostalgija prisimenu laikotarpį po Aukščiausiosios Tarybos, kai dirbau Lietuvos investicijų banke. Teko garbė dirbti su Vytautu Dudėnu (JAV finansininku), kurio vadovaujamas bankas dėjo pagrindus investicijų bankininkystei, vertybinių popierių biržai, veikė kaip ekspertas įvertinant privatizavimo objektus, užsienio kreditų komisijos darbe. Tai buvo patirties ir profesionalumo mokykla.

Mano gyvenimas svetur pirmiausia susijęs su darbu ir šeima. Malonu dirbti, kai gali pritaikyti savo žinias, idėjas ir esi vertinamas.

Deja, dėl siaurų politinių ar kitokių interesų bankas 1993 m. pabaigoje buvo uždarytas. Tikrai buvo pikta, buvo daug nusivylimo dėl tokio sprendimo, o visų pirma dėl jaunų, jau patirtį įgaunančių žmonių neįvertinimo.

Mano žmona Ina Navazelskis (tuomet – JAV žurnalistė, Vilniaus universiteto dėstytoja, jos reportažai vėliau išleisti knygoje lietuvių kalba: "Fragmentai ir lūžiai: reportažai iš Vilniaus 1990–1991 metais") pasiūlė išvykti apsiraminti svetur. Taip atsidūrėme Nyderlanduose, Mastrichte.

– Jūsų, pagal išsilavinimą miškų inžinieriaus, karjera – nuo bankininko iki Laisvosios Europos radijo darbuotojo. Kaip jums pavykdavo gauti stipendijas mokslams, prestižines pareigas tarptautinėse institucijose?

– Per užsispyrimą ir darbą, esu dėkingas ir žmonai, kad paskatino. Reikia nepamiršti ir to, kad Kovo 11-oji mums visiems suteikė laisvę būti savo gyvenimo vedliu.

Išvykus iš Lietuvos, nebuvo lengva finansiškai, dalyvavau ir įvairiuose konkursuose (taip laimėjau ir NATO stipendiją), žvalgiausi, kur būtų galima užsikabinti. Paaiškėjo, kad mano patirties neužtenka. Tad teko dar pasimokyti ir Mastrichte, ir Londone, stažuotis Niujorke, kad galėčiau pretenduoti į darbą užsienyje.

Persikėlus į Prahą, įsidarbinau Masinės informacijos priemonių institute informacijos analitiku Baltijos šalims. Bet juo netapau, nes jau pirmą dieną perėmiau naujai sudaromą Monitoringo grupę. Grupė specializavosi politinės ir ekonominės plėtros procesų stebėjimu Rytų Europoje ir Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse. Mūsų informacijos klientai buvo įvairūs tyrimo institutai Europoje ir JAV. Turėjau puikią ir energingą komandą. Tuomet buvo ir laikas, kai internetas vystėsi šuoliais, plušome juodai, dirbome ir mokėmės.

Po poros metų Laisvosios Europos / Laisvės radijas (RFE/RL), kuris buvo vienas iš mūsų instituto klientų, pasiūlė pereiti dirbti į naujai steigiamą Informacijos ir analizės skyrių. Taip visas mano Monitoringo grupės kolektyvas atsidūrė RFE/RL.

Nemaniau, kad čia tiek užtruksiu – ligi šiol dirbu RFE/RL Vašingtone, prieš keletą metų iš Žinių departamento perėjau vadovauti Pirkimų ir licencijų padaliniui. Bendrovė vystosi ir auga kartu su naujomis technologijomis. Nėra kada nuobodžiauti. Nežiūrint kasdienės įtampos ir krūvio, man patinka. Matyt jau esu informacijos junkie. Tą pastebiu po ilgesnių atostogų, pasiilgstu ir krūvio, ir veiksmo.

Buvo netekęs pilietybės

– Papasakokite apie savo dabartinį gyvenimą JAV, šeimą. Ar jūsų dukrai įdomi Lietuva?

– Kaip ir dauguma Vašingtone dirbančių tarnautojų gyvenu užmiestyje. Vietą pasirinkome dėl geresnių mokyklų, įsikūrėme Falls Church Virdžinijos valstijoje. Labai jaukus miestelis, jo pavadinimas išvertus reiškia krioklių bažnyčią. Krioklių miestelyje nėra, bet jie netoli esančiame Great Falls parke, kur einu pasivaikščioti į mišką palei Potomac upę.

Žmona dirba Holokausto memorialiniame muziejuje, dukra Kotryna mokosi Virginia Tech universitete (Virdžinijos Politechnikos Institutas ir Universitetas). Dukra dažnai vasarą praleisdavo su bendraamžiais Lietuvoje, dar ir šiandien prisimena Balsių ir Atgajos stovyklas, lankė ir lietuvių kalbos kursus VDU Kaune.

Dukra užaugo aplinkoje, kur nuolat buvo kalbama apie 20-ojo amžiaus kataklizmus, kaip jie palietė Lietuvą ir mūsų šeimą. Vienas jos senelis buvo išvežtas į Sibirą, o kitas priverstiniams darbams į Vokietiją, kur vėliau buvo paimtas į Raudonąją armiją. Taip per šeimos istoriją ji pažino ir Lietuvos istoriją.

Kai dukra buvo dešimties, žmona paragino kartu pasodinti ąžuoliuką Jono Basanavičiaus tėviškėje, Ožkabaliuose. Sodinome kartu. Lietuviškos šaknys daro savo, neseniai dukra prasitarė, kad jos draugas pradėjo mokytis lietuvių kalbos.

– Ar skausmingai reagavote į žinią, kad iš jūsų atimta Lietuvos pilietybė, nes buvote įgijęs ir JAV pasą?

– Buvo tikrai skausminga, atrodė, kad žemė išslydo iš po kojų. Seimas 2002 m. priėmė įstatymą, leidusį turėti dvigubą pilietybę nuo 2003 m. sausio 1 d. Deja, nutiko taip, kad JAV pasą gavau mėnesiu ankščiau, nei įsigaliojo įstatymas. Po daugelio apsuktų ratų aplink Lietuvos ambasadą Vašingtone (ten man įteikė raštą dėl pilietybės netekimo) susiėmiau ir sau tariau, kad būti lietuviu yra prigimtinė teisė, ir jos niekas negali atimti.

Pilietybę atgavau prieš keletą metų, prisiekiau LR ambasadoje Vašingtone, o pasą išsiėmiau gimtojoje Palangoje. Tai buvo jaudinantys momentai.

Manau, kad visiems, iš kurių LR pilietybė buvo atimta įgijus kitos demokratinės šalies pilietybę, ji turėtų būti grąžinta.

Ilgą laiką nedaviau prašymo atstatyti LR pilietybę išimties tvarka, nes vyliausi, kad Konstitucinis Teismas peržiūrės savo ankstesnį sprendimą. Manau, kad visiems, iš kurių LR pilietybė buvo atimta įgijus kitos demokratinės šalies pilietybę, ji turėtų būti grąžinta. Deja, tai greičiausiai liks istorijos teismui, kaip vienas iš ginčytinų Konstitucinio Teismo sprendimų, ar net klaida, interpretuojant Lietuvos pagrindinį įstatymą.

Mano žmonos nuomonė dar kritiškesnė: Lietuvos veiksmai, atimant pilietybę iš čia gimusių ir užaugusių lietuvių vien už tai, kad jie įgijo antrą pilietybę demokratinėje šalyje, jai primena Tarybų Sąjungą, kuri taip pat elgdavosi su savo piliečiais, dėl vienos ar kitos priežasties išvykusiais į užsienį. Demokratinėse šalyse pilietybės atėmimas – kraštutinis žingsnis, taikomas (ir tai ne visada) už ypač sunkius nusikaltimus žmogiškumui, terorizmą ir kt.

– Ar 2013 m. kandidatavote į LRT generalinio direktoriaus poziciją norėdamas pasidalyti sukaupta patirtimi, o gal tai buvo akstinas grįžti į Lietuvą?

– Jutau, kad šį darbą išmanau, norėjau savo patirtimi pasidalyti su LRT, juo labiau kad sulaukiau raginimų dalyvauti konkurse.

Kai peržiūrėjau ir išnagrinėjau ne vieną dešimtį televizijos programų, susipažinau su LRT programų strategija, biudžetu, susitikau su žurnalistais, LRT mačiau kaip ant delno: žinojau, ką turiu daryti viename ar kitame departamente, kaip pagerinti programų turinį ir kokybę ,ir net kaip geriau išnaudoti LRT didžiulį pastatą su technine baze.

Turėdamas didesnę kaip dešimties metų patirtį tarptautinėje radijo, televizijos ir interneto bendrovėje, kur kasdien dalyvavau redakcinės kolegijos pasitarimuose, formuojant programų turinį ar ruošiant medžiagą laidoms, puikiai mačiau, kur yra LRT pasiekimai, bėdos ir kas taisytina.

Bet visa tai liko neįgyvendinta. Tad kartu ir planas grįžti į Lietuvą įsikurti nusikėlė.

– Ar dažnai atvykstate į Lietuvą? Ar traukia gimtasis pajūris, Jurjonų kaimas?

– Kartą du per metus būtinai ištrūkstu ir apsilankau. Studijų metais vasarą teko dirbti Aukštaitijos nacionaliniame parke (tuomet jis dar tik kūrėsi), nuo tada pamilau šį kraštą. Parke turbūt nėra ežero, kuriame nebūčiau plaukęs baidare.

Ne taip seniai iš naujo atradau Klaipėdos kraštą, mėgstu apsistoti Kintuose ir iš ten pakeliauti aplinkui, sustoti Mingėje, Ventės rage, Drevernoje, pasižvalgyti po Aukštumalos pelkes.

Klaipėdos kraštas su Karaliaučiumi traukia nuo paauglystės laikų. Kristijono Donelaičio "Metai", Ievos Simonaitytės "Aukštųjų Šimonių likimas", "Vilius Karalius" buvo savotiškas langas į Mažąją Lietuvą.

Studijų metais ir vėliau lankydavomės Tolminkiemyje, prie Immanuelio Kanto kapo Karaliaučiuje, pėsčiomis pereidavome Kuršių neriją iš Kranto (Zelenogradsk) į Smiltynę, tiesa, rizikuodavome, tuomet tai buvo pasienio zona.

O dėl Jurjonų kaimo, nesu jame buvęs ir nežinau, kaip jis atsirado mano gimimo liudijime. Aš palangiškis, baigiau Palangos 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Senoji gimnazija), tėvas, senelis ir prosenelis – vietiniai palangiškiai, turėjo čia žemės (tiesa, ji nebuvo derlinga, smėlis), o mama iš Šiaulių krašto.

– Ar kiekvieną savo gyvenimo dieną prisimenate Lietuvą?

– Mano rytas prasideda diena.lt ir BBC žiniomis. Manau, jūsų portalas rado sveiką pusiausvyrą tarp tikrų žinių ir pramoginio turinio, nėra perkrautas reklamomis ar žvaigždžių istorijomis. Išskirčiau straipsnius teisine ir ekonomine tema, nuodugniai skaitau verslo naujienas, domina, kas vyksta Lietuvos provincijoje. Galima sakyti, kad su Lietuva esu kiekvieną dieną.

Idealizmas: Kovo 11-ąją anuomet nė 29-erių neturinčiam V.Pikturnai, vienam jauniausių parlamentarų, labiausiai į širdį krito palinkėjimas būti vieningiems ir tauriems. Seimo archyvo nuotr.

Lūkesčiai išsipildė

– Kai kurie signatarai sako – ne apie tokią Lietuvą svajojome 1990-aisiais. Ar jūsų lūkesčiai išsipildė? Jei šiandien būtumėte Seimo narys, ką inicijuotumėte keisti?

– Manau, kad lūkesčiai išsipildė su kaupu. Lietuva žydi ir auga, dar niekada ji nebuvo tokia turtinga ir laisva.

Taip, būta užuominų, nuoskaudų, bet, manau, nė vienas signataras net neabejoja Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Kiek suprantu, dalies signatarų nepasitenkinimas susijęs su Lietuvos įsijungimu į ES ir NATO, euro įvedimu ir kt. Suprantu ir gerbiu jų poziciją, ir tai man netrukdo su jais kalbėtis, išgirsti jų nuomonę.

Kas man kelia nerimą, tai išbalansuotos Lietuvos teisinės institucijos, o tiksliau – kaip vykdomas nusikaltimų tyrimo procesas. Sunku net įsivaizduoti, kad mūsų piliečių metai iš metų slapta klausomasi su teismo žinia ar be jos, kad teisiamasis procesas išsitęsia iki septynerių metų ir pasibaigia visišku įtariamojo išteisinimu. Ar pagalvojama apie to kainą: žmogaus sveikata ir gyvenimas jau palaužtas, karjera sužlugdyta, o kur dar padariniai vaikams, šeimai.

Mane stebina, kad Seime nėra politinės valios sutvarkyti nusikaltimų tyrimo procesą.

Užuot pasvėrusi visus argumentus, padėtų atsikelti, net jei žmogus suklupo ir padarė klaidą, sistema muša jį per abu skruostus. Negana to, išteisintiems piliečiams teismai atsisako kompensuoti dėl nepagrįsto kaltinimo patirtus materialinius nuostolius. Tie, kurie praėjo šią teismų mėsmalę, 1990-aisiais tikrai negalvojo apie tokią Lietuvą.

Mane stebina, kad Seime nėra politinės valios sutvarkyti nusikaltimų tyrimo procesą. Tai ne tik leistų sutaupyti beprasmiai švaistomas biudžeto lėšas, bet ir padarytų tyrimo procesą tarp STT, policijos, prokuratūros ir teismų sklandesnį, teisingesnį ir doresnį. Ir, svarbiausia, pagaliau sustabdytų nekaltų žmonių likimų laužymą.

Tad, jei būčiau Seimo narys, vienas iš mano pirmaeilių darbų būtų kartu su teisėsaugos institucijomis peržiūrėti nusikaltimų tyrimo procesą.

– Atskrendate į Kovo 11-osios jubiliejaus iškilmes. Ar jaučiate kokią bendrystę su kitais signatarais?

– Jaučiu bendrystę su kitais signatarais, yra nedidelis ratelis, su kuriais retkarčiais pasikalbame. Yra nuomonių įvairovė, bet mus sieja tas istorinis sprendimas.

Po renginių su dukra vyksime aplankyti mano mamą Palangoje, paminėsime jos gimtadienį – Vasario 16-ąją jai sukako 96-eri.

Beje, mano močiutė iš mamos pusės – Amerikos lietuvė iš Niujorko. Ji su tėvais 1914 m. lankėsi Lietuvoje (tuomet carinėje Rusijoje), bet, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jai nepavyko grįžti atgal, tad liko Lietuvoje, čia ištekėjo. Kad ji buvo JAV pilietė, sužinojau tik po 1990-ųjų Kovo 11-osios.

Tėvas taip pat turėjo paslaptį: 1941–1944 m. buvo išvežtas darbams i Vokietiją. Tarybiniais laikais tokios šeimos biografinės dėmės, kaip ir Sibiro tremtys, galėjo pakenkti vaikų karjerai, ir tėvai jas slėpė.

Jau minėjau, kad Kovo 11-oji mums visiems suteikė laisvę būti savo gyvenimo vedliais. Tad linkiu kiekvienam šia laisve naudotis.