„Komunarka“ pastūmėjo FSB archyvo link

Pirmi įspūdžiai

Su LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovu Rytu Narvydu gavę tarpukario vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo dukters, gyvenančios JAV, įgaliojimus susipažinti su nužudyto ir užkasto Maskvos pakraštyje, specialiame NKVD objekte "Komunarka" jos tėvo archyvine baudžiamąja byla, atvykome į FSB Centrinį archyvą Maskvoje.

Pats archyvas veikia nekrintančiame į akis pastate. Sunkiai pastebima ir įeiga į šios įstaigos patalpas antrame aukšte. Jas nuo laiptinės aikštelės skiria metalinės durys. Paspaudus durų skambučio mygtuką, jos netrukus atsivėrė, ir mus pasitikusi moteris svetingai pakvietė į vidų. Nedidukėje archyvo skaitykloje prie stalų sėdėjo gal penki interesantai – vieni jų sklaidė bylų puslapius, kiti kruopščiai kažką užsirašinėjo.

Rugpjūčio 25-ąją 12 val. bus iškilmingai atidengtas memorialas aštuoniolikai NKVD nužudytų tarpukario Lietuvos ministrų.

Nuliūdino tušti vokai

Mums pasakius darbuotojui, kokios bylos reikia, ji, net nepatikrinusi mūsų asmens dokumentų, netrukus buvo atnešta. Kartu buvo labai mandagiai paaiškinta, kad negalima fotografuoti ar kaip kitaip kopijuoti dokumentų. Atneštoji byla buvo gana įspūdingo storio. Jos viršelyje – daug kartų perbraukti buvę jos numeriai. Širdis daužėsi, žiūrint į tą pageltusį viršelį – juk sėdžiu prie taip ilgai siekto tikslo.

Numalšinusi pirmą virpulį, pradėjau sklaidyti bylos puslapius. Kai kurie buvo "areštuoti" – apgaubti rudos spalvos užplombuotais vokais su įrašu "Neatidaryti". Dalis kitų vokų buvo atviri, tačiau tušti. Man ypač buvo gaila fotografijų, kurių neradau, nors būtent tokia buvo vieno iš tuščių vokų paskirtis. Šalia sėdėjęs ir mano blaškymąsi po bylos puslapius stebėjęs R.Narvydas suprato, kad aš neprofesionaliai domiuosi byla. Tai suvokiau ir pati, todėl šią atsakingą misiją perleidau jam. Štai į ką jis atkreipė dėmesį po kelių darbo archyve dienų.

Kas įprasta ir ne

Šiame archyve tvarka iš esmės tokia pati kaip ir bet kokioje kitoje tokioje įstaigoje.

Iš anksto gavę archyvo vadovybės raštišką sutikimą susipažinti su dokumentais ir pranešę skaityklos darbuotojams apie savo vizito laiką, atvykę užpildėme skaitytojo anketą, labai panašią į tas, kurios pildomos mūsų archyvuose.

Archyvinių bylų išdavimo tvarka čia irgi tokia pati kaip Lietuvoje. Tačiau K.Skučo byloje nebuvo tokiais atvejais įprasto jos skaitytojų lapo. Tiesa, nežinia, ar ir kitose bylose tokių lapų nėra. Lietuvos archyvuose kiekvienoje išduodamoje susipažinti byloje yra toks lapas, į kurį skaitytojas privalo įrašyti savo pavardę, bylos gavimo datą, naudojimosi tikslą.

Nustebino ir tai, kad FSB archyvas dokumentus kopijuoja nemokamai. Tačiau prašyti nukopijuoti dokumentus galima tik tuo atveju, jei esi byloje tardyto asmens palikuonis arba turi jo konkretų įgaliojimą tai daryti.

Tyrinėtojo pastebėjimai

"Įdomu ir tai, kad archyvinės baudžiamosios bylos, kurios buvo baigtos prieš 75 metus (šiemet tai būtų 1943 m. baigtos bylos), gali būti išduotos skaityti bet kam, prieš tai gavus FSB Centrinio archyvo vadovybės leidimą. Tačiau pastaruoju atveju archyvas nedaro jokio dokumento kopijos, bet bylos tyrinėtojas gali daryti išrašus iš dokumentų rankiniu būdu ar kompiuteriu. Skaityklos darbuotojai įspėjo, kad draudžiama fotografuoti dokumentus, bet netrukdė įsinešti skaitmeninių fotoaparatų, išmaniųjų telefonų ir pan.", – pastebėjo R.Narvydas.

Pasak istoriko, FSB archyve saugoma daugybė Lietuvai svarbių, tyrinėtojams nežinomų dokumentų: operatyvinės veiklos bylų, ataskaitų ir kt. Su tokiais dokumentais galima susipažinti, jei jiems panaikintos slaptumo žymos ir gautas archyvo vadovybės leidimas.

Aišku, tokia tvarka smarkiai susiaurina priėjimą prie istorinės informacijos. Problemiška ir tai, kad skaitytojams neleidžiama susipažinti su fondų apyrašais. Kiekvienas, kuris žino darbo archyvuose subtilybes, supras, kad tai labai rimta kliūtis informacijos paieškai.

Slėpta iki 1999 metų

Kai istorikas triūsė FSB archyve, Maskvos vyriausybėje vadovaujanti reabilituotų politinių represijų aukų teisių atkūrimo sektoriui Marina Suslova padėjo man nukakti į specialųjį NKVD objektą "Komunarka". Priminsime, kad tai maždaug 40 km nuo Maskvos centro nutolusi miškinga, apie 20 ha užimanti vietovė, kurią juosia 2,5 m aukščio, beveik 2 km ilgio lentų tvora, apvainikuota spygliuota viela.

Ši teritorija – tai buvusi dvarvietė, kurioje 1928 m. įsikūrė NKVD liaudies komisaras Genrichas Jagoda. Tiesa, jis čia negyveno, bet kviesdavosi bendražygius į pasitarimus jam pastatytame vasarnamyje. Suėmus ir sušaudžius G.Jagodą, "Komunarka" 1937 m. perėjo Nikolajaus Ježovo žinion ir tapo kitur sušaudytų bei čionai atvežtų ir užkastų asmenų paskutinio poilsio vieta.

Apie tai nežinota iki pat XX a. pabaigos, kai 1999 m. šią teritoriją FSB perdavė stačiatikių cerkvės žinion.

Paženklino masines kapavietes

Tarptautinės organizacijos "Memorialas" Maskvos skyriaus ir vieno jo vadovų Jano Račinskio iniciatyva, pritariant "Komunarkos" (taip vadinasi visas buvusio specialiojo NKVD objekto aplinkinis rajonas) religinės bendruomenės vadovui šventikui Ermogenui, dvejose "Komunarkos" vietose stulpeliais bei juos juosiančiomis virvėmis paženklintos surastos keliolikos tūkstančių aukų užkasimo duobės.

Georadaru nustatytos devynios įvairaus dydžio (16x16 m ir 8x8 m, 2,5 m gylio) masinės kapavietės. Jas nesunku pastebėti ir plika akimi – masines kapavietes išduoda įkritusi žemė. Apaugusioje medžiais laukymėje, kur guli vėliau nei 1938 m. sušaudytųjų palaikai, gausu savaime užaugusių medžių, ant kurių kamienų pritvirtinti įvairiais būdais ir iš įvairių medžiagų pagaminti atminimo ženklai su nužudytųjų pavardėmis, vardais, tėvavardžiais, nuotraukomis, gyvenimo datomis.

Ambasadoriaus pavyzdys

"Memorialo" pastangomis jau žinomos daugiau kaip 6,6 tūkst. aukų pavardės, kurios paviešintos Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro tinklalapyje ir bus įrašytos Boriso Pasternako anūko architekto Boriso Pasternako suprojektuotoje Atminimo sienoje. Jos atidengimo iškilmės numatytos "Komunarkoje" šį rudenį. Sienoje bus įrašytos ir "Kauno dienos" žurnalistinio tyrimo metu aptiktų trijų tarpukario Lietuvos ministrų (Kazimiero Skučo, Juliaus Čapliko, Antano Tamošaičio), dešimties kitų mūsų šalies aukštų pareigūnų ir apie 130 lietuvių kilmės asmenų, gyvenusių ir dirbusių SSRS, pavardės.

Jau ne vienus metus gegužės pabaigoje "Komunarkoje" pagerbiamas čia užkastų aukų atminimas, atvyksta daug lankytojų. Jie čionai atvažiuoja, nes įgyvendinamas Maskvos vyriausybės ir "Memorialo" projektas "Teroro vietų topografija Maskvoje".

Tiesa, tokių oficialių vietų Maskvoje dar nėra daug, tačiau jų pakanka, kad lankytojai pamatytų egzekucijų vietas, kalėjimus, kur buvo kalinamos, šaudomos aukos, teismų pastatus, vaikų namus, kur atveždavo sušaudytųjų vaikus.

Pastaruoju metu, tarpininkaujant Lietuvos ambasadai, į "Komunarką" atvažiuoja ir Lietuvos piliečių. Jie ne tik aplanko masines kapavietes, pagerbia aukas, bet ir dalyvauja aplinkos tvarkymo talkose.

Beje, pirmas tokio elgesio pavyzdį parodė pats Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje Remigijus Motuzas, kai, sužinojęs apie "Komunarkoje" užkastus nužudytus lietuvius, drauge su "Misijos Sibiras" dalyviais tame kraupiame objekte kapojo krūmokšnius.

Parvežta žemių memorialui

Į Lietuvą parvežėme žemių iš "Komunarkos", nes to prašė Ukmergės rajono Kadrėnų kaime iškilusio memorialo aštuoniolikai NKVD sušaudytų tarpukario Lietuvos ministrų iniciatoriai.

"Puoselėjame viltį gauti žemių iš kitų Rusijos vietų, kuriose užkasti nužudyti Lietuvai dirbę ministrai. Kapsules su atvežtąja žeme įkasime memoriale", – sakė memorialo statybos iniciatorius Ukmergės krašto patriotas Romas Petras Šaulys. Tad šiame memoriale bus įkasta kapsulė ir su žeme iš "Komunarkos", kur "Kauno dienos" pastangomis buvo surasta, tegul ir apytikrė, net trijų nužudytų tarpukario Lietuvos ministrų (A.Tamošaičio, K.Skučo ir J.Čapliko) užkasimo vieta.

Priminsime, kad per visą tarpukario Lietuvos laikotarpį 21-oje vyriausybėje dirbo 100 ministrų. Prasidėjus sovietinei okupacijai, per penkerius metus – nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1945 m. gegužės 8 d. – NKVD nužudė septyniolika ministrų, o vieną – naciai. Daugumos aukų palaidojimo, tiksliau, jų kūnų užkasimo vietos iki šiol nežinomos arba žinomos netiksliai.

Kviečia į atidarymą

Ukmergės rajone, monsinjoro Alfonso Svarinsko tėviškėje Kadrėnuose (Vidiškių seniūnija) įkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, rugpjūčio 25-ąją 12 val. bus iškilmingai atidengtas memorialas aštuoniolikai NKVD nužudytų tarpukario Lietuvos ministrų.

Renginyje bus pagerbti NKVD nužudyti tarpukario ministrai Petras Aravičius, Kazimieras Bizauskas, Julius Čaplikas, Valdemaras Vytautas Čarneckis, Pranas Dovydaitis, Balys Giedraitis, Antanas Endziulaitis, Kazimieras Jokantas, Jonas Masiliūnas, Juozas Papečkys, Vytautas Petrulis, Steponas Rusteika, Kazimieras Skučas, Zigmas Starkus, Jonas Sutkus, Antanas Tamošaitis, taip pat LR valstybės saugumo departamento vadovas Augustinas Povilaitis ir 1941 m. žuvęs ministras be portfelio žydų reikalams Jakovas Vygodskis, kuriam memoriale pastatytas Garbės stulpas su Dovydo žvaigžde.

Kaip sakė viena šio paminklo statybos iniciatorių istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė, į iškilmingą renginį kviečiami ne tik vietos, bet ir visos Lietuvos gyventojai, nužudytųjų artimieji, giminės.

Renginio organizatoriai prašo atsiliepti A.Tamošaičio, K.Jokanto, K.Bizausko, J.Masiliūno, J.Vygockio, V.Petrulio, B.Giedraičio, S.Rusteikos, A.Povilaičio, gimines, artimuosius, nes nori oficialiai juos pakviesti į memorialo atidarymą. Prašome skambinti tel. 8 620 76 572.