A. Kaušpėdas: Vyriausybė buvo entuziastinga ir energinga

Ne daugiau nei pusantro mėnesio liko ir dešimtasis Seimas bei penkioliktoji Vyriausybė baigs savo įgaliojimus ir išsiskirstys.

Tai buvo bene mažiausio gyventojų palaikymo sulaukusi Vyriausybė, Premjeras – nemėgstamiausias politikas, o pasitikėjimas Seimu krito rekordiškai, daugiau nei 70 procentų šalies gyventojų buvo neigiamai nusiteikę jo atžvilgiu. Tačiau, reikėtų pripažinti, kad šios Vyriausybės veiksmai ir sprendimai, kurių buvo imtasi 2008 metų pabaigoje ir vėliau, sušvelnino pasaulio finansų krizės įtaką ir leido išsaugoti šalies finansų sistemos stabilumą.

Tiesa, naktinė mokesčių reforma itin sunkiai užgulė verslą, didino nedarbą,  viešasis sektorius spaudėsi mažiau, todėl turime pripažinti ir tai, kad finansinį stabilumą išlaikyti pavyko privataus verslo, o ne viešojo sektoriaus sąskaita.

Nelabai sekėsi kovoti su korupcija, Lietuva pasauliniame indekse yra 50-a, nors konservatoriai tikino, kad po 4 jų valdymo metų ji bus pirmame 20-uke. Absoliutų fiasko patyrė namų renovacijos programa, pavyko sugriauti socdemų skurtą LEO, bet energetikos projektai pasistūmėjo ne taip jau toli, o dalis aukštojo mokslo reformos pripažinta antikonstitucine.

Lietuva Europoje pirmauja pagal pajamų nelygybę, pagal skurdo ir socialinės atskirties lygį, emigraciją. Ir vis dėlto „istorija A. K ubiliaus Vyriausybę turėtų įvertinti palankiai“, sako Lietuvoje žinomas ir vertinamas „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lucasas.

LRT Televizijos laidoje „Savaitė“ šią ketverių metų kandenciją įvertino Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, architektas Algirdas Kaušpėdas.

Ar tai, kad Andriaus Kubiliaus išbuvo visus ketverius metus, ko nepavyko jokiai kitai Vyriausybei, reiškia, kad jos darbas buvo kokybiškas?

Mano galva, Vyriausybė padirbėjo neblogai, netgi gerai. Jeigu penkiabalėje sistemoje įvertinčiau jų darbą ketvertui, nes šiandien mes negalime įsivaizduoti, kaip žemai mes galėjome kristi. Ir kokios problemos mūsų laukė nepasiruošus tokiam šaltam krizės žiemos periodui.

Bet vis dėlto šita Vyriausybė sulaukė ypatingai daug kritikos. Nepaisant to, ji sugebėjo išbūti visus ketverius metus. Kaip Jūs manote, su kuo tai reikėtų sieti?

Aš manau, kad Kubiliaus Vyriausybė per daug niekada nemelavo. Visada stengėsi sakyti tiesą, kad iš tiesų gerai nebus, kad reikia susiveržti diržus ir pan. Kitas dalykas, kas man patiko, kad Vyriausybė buvo entuziastinga, energinga. Tas jaunimas: I. Šimonytė, R. Šimašius, E. Masiulis, G. Steponavičius savo entuziazmu šiek tiek priminė Sąjūdžio laikus. Todėl, aš manau, kad jiems dar būtų galima suteikti galimybę pratęsti savo darbus.

O kaip Jūs manote, bent jau reitingai rodo, kad konservatoriai bus tarp tų, kurie pateks į Seimą, kita partija Liberalų Sąjūdis irgi rizikuoja patekti į Seimą, ji balansuoja ant tos 5 procentų ribos, bet tai nėra partijos, kurios laimi pagal reitingus. Tai už ką, Jūsų manymu, rinkėjai greičiausiai baudžia ir baus Andriaus Kubiliaus Vyriausybę?

Aš manau, kad žmonės pyksta ant A. Kubiliaus už tai, kad jis prisuko švaistymo čiaupą, tačiau neatsuko gyvybės čiaupo, t. y. verždamas diržą nesuteikė pagalvės, kuri leistų viešo sektoriaus tam tikruose projektuose padėti žmonėms, verslui tuo sunkiu laikotarpiu išgyventi. Čai pats akivaizdžiausias pavyzdys yra gyvenamųjų namų renovacijos žlugimas ir fiasko. Aš kaip architektas norėčiau pasakyti, kad šitas renovacijos nebuvimas, mus visą laiko sovietinių šmėklų arba sovietinių dekoracijų aplinkoje. Ir tai luošina žmones, nes aplinka formuoja žmones. Ir Aplinkos ministerija, matyt, ne visai suvokė savo misiją.

Gerai, tai tada pakalbėkime šiek tiek apie Seimą. Kaip Jūs manote, kokios buvo pagrindinės šito Seimo ydos?

Visų pirma, nesustiprinta savivalda. Mūsų savivalda yra silpna, nėra tiesioginių merų rinkimų, nepaisant to, kiek apie tai buvo kalbėta. Bet iš tikrųjų viskas yra kaip centralizuotoje sovietinėje valstybėje, viskas sprendžiama centre. Kita labai didelė piktžaizdė yra neįvykdyta teismų reforma. Ir tai ką mes turime dabar, yra gėdinga situacija. Paskui, man atrodo, mes turime labai didelę problemą – tai yra nesubalansuotas mūsų apmokestinimas. Darbo apmokestinimas pas mus yra per didelis. Absoliučiai neproporcingai lyginant su turto mokesčiu.

Toliau, manau, kad daug šnekama yra apie valdymo demokratizavimą, apie biurokratijos mažinimą, tačiau biurokratija tik didėja. Ir tos visos Sulėlydžio komisijos darbas prapuolė, nežinau, kur galima paskaityti, kas padaryta, nes atrodo, kad biurokratija tik veisiasi, o ne priešingai lengvina žmonėms ir verslui gyvenimą. Na ir dar tokia piktžaizdė, su kuria aš susiduriu, tai visiškai įstrigusi sveikatos reforma.

Ar galima šito Seimo yda pavadinti šou verslo žmonių atėjimą į Parlamentą?

Aš manau, kad daugelis šou verslo žmonių dabar nuoširdžiai gailisi, kad jie ne visai iki galo apgalvotą sprendimą priėmė – eiti į politiką. Nes politika iš išorės gal ir primena sceną, atrodo, kad būdamas politiku tapsi dar populiaresnis, tačiau toje scenoje pagrindinis aktorius turi būti ne pats politikas, o rinkėjas. Tai yra šiek tiek vienuoliškas darbas, reikia šiek tiek pamiršti save, o dirbti dėl žmonių, dėl tautos ir dėl valstybės.

Gerai, ir tada prašau pasakyti, kokius žmones Jūs linkėtumėte išrinkti mūsų kraštui, sukviesti į Seimą, kad mes ramiai galėtume jiems patikėti savo gyvenimus ir savo valstybę dar ketveriems metams?

Aš norėčiau palinkėti, kad rinktume nepiktus žmones ir išmanius žmones. Dėl to, aš manau, kad vis dėlto stuburą turėtų sudaryti Seimo nariai, kurie turi patirtį. Na, iš kitos pusės, niekada nepamaišys tokios drąsos, narsos ir tokio gaivaus vėjo, nes tikroji politika, aš žaviuosi savo bendravardžio, Didžiojo kunigaikščio Algirdo patyrimu, yra drąsi ir išmintinga. Būti vienu metu ir drąsiu ir išmintingu – tai yra politiko darbas.