Karo įkaito kailyje pasijutusio žurnalisto įspūdžiai: sustingdė baimė

Ankstų rytą renkamės Rukloje įsikūrusiame Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre. Čia prasideda jau dvyliktus metus iš eilės vykstantis „Žurnalistų žygis“, kurio metu  karo ekspertai beveik dvidešimčiai žurnalistų parengė įdomiausias užduotis, susijusias su pėstininkų rengimu, savadarbių sprogmenų atpažinimu ir įkaitų laisvinimo operacijomis.

Atvykę į Juozo Lukšos mokymo centrą, persirengiame kariniais drabužiais ir rikiuojamės lauke, kur mus pasitinka viso žygio metu mus lydėjęs karys. „Žengte marš!“, - girdžiu jo balsą ir mūsų būrys pajuda. „Kaire, kaire, vienas du trys!“, - ritmą mums palaiko karys, tačiau ne kiekvienam sekasi žingsniuoti teisingai.

Nukeliaujam iki mokymo centro, kur esame supažindinami su Juozo Lukšos mokymo centro darbu, ir mūsų visos dienos programa. Išklausęs keletą įdomių paskaitų, kartu su žurnalistų būriu einame į valgyklą kareiviškai pasistiprinti, nes iššūkių šiandien bus daug.

Kraują kaitinantys ginklai

Laikas judėti į kovinio šaudymo zoną. Kartu su kitais sėdu karinį sunkvežimį ir laukiu, kol pajudėsim. Staiga sunkvežimis garsiai suriaumoja ir ima dideliu greičiu važiuoti.

Kelias, kuriuo važiuojame - ne asfaltuota gatvė, o duobėtas ir nelygus žvyrkelis, todėl ramaus pasisėdėjimo čia tikrai nėra. Sunkvežimis kratosi, o staigių posūkiu metu virstu į šoną su kitais ir išsilaikyti padeda tik tvirtas įsikibimas į suoliuką. Transporto priemonės priekaboje pasklinda benzino ir dūmų kvapas, o aš pasijuntu važiuojąs į tikrą mūšio lauką.

Atvykus į šaudymo zoną, mūsų būrį pasitinka instruktoriai ir papasakoja, ką čia veiksime. Visų veiduose atsiranda plati šypsena, kai pamatome tikrus kovinius ginklus, kuriais gausime pašaudyti.

Pirmiausia einu išbandyti G36 kovinio automatinio šautuvo. Išklausęs instruktorių nurodymų, pasiimu dvi dėtuves šovinių, ginklą, užsidedu apsaugines ausines ir stoju priešais taikinį, esantį už maždaug 30 m. Įstatau dėtuvę su šoviniais, lėtai užtaisau ir įjungiu šaudymo rėžimą. Prisitaikau. Ranka dreba, tačiau atkakliai bandau išlaikyti taikiklį ant mažo balto taško taikinyje. „Pasiruošti... Ugnis!“, - išgirstu instruktoriaus balsą ir pratybų laukas aidi nuo šūvių lavinos. Su kiekvienu šūviu automato buožė smarkiai įsiremia į petį, o taikytis darosi vis sunkiau, tačiau greitai ištuštinu savo dėtuvę. Iš dvidešimties, trylika šūvių  taiklūs.

Pagautas azarto, perduodu ginklą kolegai, o pats lipu ant mažos kalvos, kur tuoj išbandysiu snaiperinį šautuvą SAKO. Įstatęs dėtuvę, atsigulu ant žemės ir užtaisau ginklą. Mano taikinys – pora vėjo blaškomi balionų už dviejų šimtų metrų. Žiūrėdamas pro optinį taikiklį, surandu savo taikinį. Taikytis nėra taip paprasta, nes balionas juda nuo vėjo, o taikiklis kvėpuojant krypsta į šonus. Sulaukęs momento, sulaikau kvėpavimą ir vos palietus gaiduką ginklas iššauna. Ore užuodžiu švino kvapą - mano taikinio jau nebematyti.

Kupinas entuziazmo lipu į sunkvežimį ir su visais į kitą pratybų vietą.

Sprogimai ir įtampa

Atvažiuojame į didelį lauką, kur mūsų jau laukia kiti karininkai. Ant žemės išdėliota daug keistų konstrukcijų, žaislų ir laidų. Vienas karininkas jau bepradeda kažką pasakoti, kai staiga pamato atvažiuojantį karinį džipą.

„Ei, ei! Ką darai? Nevažiuok! Stok!”, - šaukia karininkas, kai staiga šalia automobilio blyksteli sprogimas, lydimas kurtinančio garso. Lauke pasklinda dūmų debesis. Iš automobilio nelaikydamas pusiausvyros išlipa vairuotojas ir rėkia iš skausmo. Vienų žurnalistų veiduose matyti nerimas, kiti nedrąsiai nusijuokia. „Sveiki  atvykę į karo inžinerijos pratybas“, - pasigirsta žodžiai, kuriuos palydi gausūs aplodismentai ir šūksniai.

Įsijautęs klausausi pasakojimo apie karo zonose naudojamus sprogmenis. Pasirodo, visi tie keisti daiktai yra daugiausia Afganistano Goro provincijoje nukenksminti sprogmenys, kurie čia naudojami kaip pavyzdžiai kareivių mokymuose.

Karininkas pasakoja, kad mirtį nešančius sprogmenis talibai gali pagaminti beveik iš bet to. Jis parodo skaitmeninį fotoaparatą, kuris kažkada buvo modifikuotas taip, kad paspaudus mygtuką, užsidega viduje paslėpta sprogstama medžiaga. Sprogmenimis gali tapti iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltai atrodantys daiktai – telefonai, laikrodžiai, žaislai, medinės kaladėlės. Mirtį atnešti gali net tinkamai sukonstruoti keli medžio pjūkleliai.

Sužinojęs apie sprogmenis ir jų atpažinimą, gaunu progą pats pamėginti praeiti savotišką minų lauką. Tiesa, lauke paslėpti sprogstamieji užtaisai nėra pavojingi – aktyvavus mechanizmą jie vos pokšteli ir išleidžia dūmų srovę.

Atsargiai dedu žingsnį. Su nerimu tikrinu kiekvieną centimetrą ir po truputį judu priekin. Eidamas aptinku porą įtartinai atrodančių į šiukšles panašių objektų. Vėliau paaiškėjo, kad suabejojau ne be reikalo.

Žengiu paskutinius žingsnius finišo link ir džiaugiuosi sėkmingai įveikęs lauką, tačiau užkliūnu už plono žalio laido, paslėpto krūmuose. Šiek tiek nusivylęs savimi įsitikinu, kad karo zonoje budrumo prarasti negalima.

Grįžus matau mūsų jau laukiančius šarvuočius. „Bus nekasdienis pasivažinėjimas“, - galvoje šmėkšteli mintis ir nekantraudamas lipu į šarvuočio vidų.

Veiksmo kupina įkaitų drama

Prieš pajudant į ausis įsistatau kamštukus, užsidedu šalmą ir tvirtai įsikimbu. Šarvuočio variklis smarkiai suriaumoja ir prasideda ekstremalus pasivažinėjimas. Važiuojame nelygiais keliais ir išraustomis kalvomis, todėl vežamas jaučiuosi tarsi būčiau kokiame atrakcione.

Po dešimties minučių važiavimo staiga pasigirsta kurtinantis sprogimas ir ore aidi šūviai ir riksmai. Susirūpinusiuose dalyviu veiduose matau klausimą: „Kas dabar bus?“ Po minutės nerimo į šarvuotį įsiveržia baltai apsirengę kaukėti vyrai ir rėkdami visus ištempia lauk. „Ant žemės! Rankas už galvos!“ – šaukia užpuolikai ir parklupdę užmauna ant galvos maišą.

Užplūsta baimė ir adrenalinas. Beginklis esu vedamas į miško tankmę, kur žygio dalyviams turi bus įvykdyta egzekucija.

Po penkių minučių vėl pasigirsta sprogimai ir šūviai. Įkaitų vaduoti subėga specialiosios Lietuvos kariuomenės pajėgos ir mes gauname progą pasprukti. Atsišaudami gelbėtojai traukiasi ir veda mus dar giliau į mišką pro pelkes ir raistus. Perbrendu nedidelę pelkę ir kartu su kitais apsistoju medžių tankmėje.

Esame pavargę, sušalę ir alkani, todėl kareiviai mus moko išgyvenimo. Bendromis jėgomis su kitais užkuriu lauželį, ant kurio išsikepu iš vandens ir miltų pagamintos duonelės.

Pavargęs, bet laimingas grįžtu atgal į mokymo centrą.  Per šiek tiek mažiau nei pusę paros sėkmingai baigiau sutrumpintus motorizuotojo pėstininko, karo inžinieriaus, taikliojo šaulio ir išgyvenimo kursus, todėl įspūdžių užteks tikrai ilgam.