Karjerą Airijoje padaręs lietuvis: nebijokite dirbti nemokamai

Lietuvą Marius Leonavičius garsina prestižiniame Dublino Trinity universitete eidamas vyriausiojo krepšinio trenerio pareigas. Tačiau kol tai pasiekė, lietuviui teko dirbti ne tik neprestižinį, bet ir visai neapmokamą darbą. Vis dėlto dabar jis pripažįsta, kad jei tarnautų vien tik pinigams, savo svajonės pasiekęs nebūtų.

Iš Prienų kilęs Marius paauglystėje buvo užsispyręs, tikslingai siekė užsibrėžtų tikslų. Vaikinas norėjo tapti krepšinio žaidėju arba treneriu. Bet kai iki svajonių išsipildymo liko vos keli žingsniai, jis suklupo: galvoje sukosi mintys apie emigraciją.

Jauną vaikiną paveikė skleidžiami gandai apie emigracijos rojų. Neva bet kur, tik ne Lietuvoje, mokami dideli atlyginimai, darbdaviai tarsi šilkiniai, nėra jokių viršvalandžių, garantuojamos beribės karjeros galimybės.

Tokiomis kalbomis patikėjęs Marius akimirksniu viską metė ir stačia galvą nėrė kurti naujo gyvenimo statistiškai daugiausiai lietuvių priglaudusioje Airijoje.

Emigravus pasitikėjimas savimi išgaravo

Prieš penkerius metus į Dubliną atvykęs emigrantas, baigęs tuometinę Lietuvos kūno kultūros akademiją, svečioje šalyje tikėjosi uždirbti daugiau nei Lietuvoje.

Tačiau kas nutinka emigravus? „Kažkur dingsta pasitikėjimas savimi, pamiršti svajones ir tikslus. Iš išdidaus diplomuoto sporto žmogaus tapau kukliu ir pasidavusiu“, - pripažįsta neseniai atsikvošėjęs vaikinas.

Tik atvykęs Marius dirbo nekvalifikuotą darbą, o vėliau pusmetį išvis jo neturėjo.
Marius įspėja, kad pradžia labai sunki. Atvykėliai iš Rytų Europos dažnai išnaudojami, jis, beje, irgi tai patyrė.

Vis dėlto lietuviui pavyko rasti artimesnį darbą jo profesijai. Jau trejus metus jis dirba 4 žvaigždučių viešbučio sporto klube.

Nemokamai vaikus moko žaisti krepšinį

Vėl įgavęs pasitikėjimo savimi, vaikinas nusprendė laisvą laiką išnaudoti tinkamai. Prisiminė tai, ko mokėsi universitete – tapo vaikų krepšinio treneriu ir teisėju.

Teisėjo darbas gana pelningas, tačiau už vaikų treniruotes jis negauna nė cento. „Tai yra idėjinis darbas. Naudą skaičiuoju ne vien pinigais. (...) Nesu išdidus. Jei nemoka pinigų, tai nesakau, kad netreniruosiu. Man svarbiausia patirtis. Dirbdamas su vaikais daug ko išmokau ir tai praverčia“, - sako Marius.

Lietuvis daug kartų iš nuostabos kilnojo pečius: jį nustebino trenerių rotacijos sistema, pagal kurią treneris vienos komandos negali treniruoti ilgiau nei dvejus metus.

Lietuvio treniruojamiems berniukams dabar dvylika. Jų rezultatai, lyginant su bendraamžiais Lietuvoje, daug kuklesni. Anot emigranto, Airijoje vaikai užsiima labai daug sporto šakų, bet nė vienoje nepasiekia daug.

„Sakau jiems, kad jūsų metų vaikai Lietuvoje per kalėdinį turnyrą dalyvavo tritaškių konkurse, kur vaikas per minutę įmetė 6 ar 7 tritaškius, o jūs, vyrai, kai kurie net kamuolio nenumetat iki lanko. Namuose reikia daryti atsispaudimus, bet pas juos taip nėra. Lietuvos mokyklose visur skersiniai yra, o čia nieko nėra, nes pavojinga“, - Lietuvos ir Airijos vaikų fizinį pasirengimą lygina Marius.

Neapmokamas darbas padėjo išsipildyti svajonei

Besiblaškant tarp sporto klubo ir vaikų krepšinio treniruočių, praėjusią vasarą Mariui atsirado dar viena galimybė – darbas studentų krepšinio lygoje, Dublino Trinity universiteto trenerių štabe. Tiesa, iš pradžių visos darbo vietos buvo užimtos, todėl jis pasisiūlė dirbti trenerio asistentu be atlygio. O visai neseniai atsilaisvinus vyr. trenerio pareigoms, jos buvo pasiūlytos Mariui.

Tai itin reikšmingas įrašas Mariaus biografijoje. Trinity universitetas – ne tik pirmas Airijos reitingų lentelėje, bet užima aukštą vietą ir tarp viso pasaulio mokslo įstaigų.

„Užsienyje į idėjinius žmones labai teigiamai žiūri. Nebijokite dirbti be atlygio. Vėliau tai gali atnešti daug naudos“, - rekomenduoja pašnekovas.

Nors Mariaus komandoje žaidžia vien intelektualai, tačiau krepšinio aikštelėje jiems sekasi nekaip. Apskritai, trenerio teigimu, Airijoje krepšinis nėra itin populiari sporto šaka, todėl jis nesistebi, kad krepšinio Olimpo viršūnę pasiekia lietuviai, čia daugumai nežinomi.

Marius: gaila emigrantų, kurie nežino, ko nori iš gyvenimo

Kol jauni žmonės, tikėdamiesi lengvo praturtėjimo, toliau bėga iš Lietuvos, Marius juos perspėja gerai pagalvoti.

„Džiaugiuosi, kad Lietuvoje spėjau bent mokslus baigti. Gaila žmonių, kurie čia atvyksta nieko nemokėdami, net nežinodami, ko nori iš gyvenimo. Jie tiesiog prapuola“, - laimės ieškotojus dar kartą bando perspėti vaikinas.

Jo mėnesinės pajamos emigracijoje niekad nebuvo labai didelės, tačiau dėl to jis nė kiek neapgailestauja: „Atvažiavau galbūt dėl pinigų, bet dabar situacija kardinaliai pasikeitė. (...) Tiesą pasakius, kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau išleidi. Nepavyko kažko susitaupyt. Gyvenu padoriam bute, esu apsirengęs, pavalgęs. Likusius pinigus stengiuosi investuoti į save: seminarai, knygos, DVD.“

Marius atvirauja, kad gyvenant toli nuo namų kiekvieną dieną galvoja apie Lietuvoje likusius artimuosius. „Jeigu ne kartu į Dubliną atvykusi draugė, nežinau, ar tiek laiko čia būčiau ištempęs“, - svarsto jis, pridūręs, kad dar nėra apsisprendęs, kur gyvens toliau.



Komentarai 1 Rašyti komentarą

Valiukas

Valiukas portretas
Deja, kad valgyti nemokamai nieks neduoda.
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių