Kalėdos – žiemos saulėgrįžos šventė

Krikščionims Kalėdos – Kristaus gimimo šventė, tačiau šią dieną lietuviai nuo seno garbino sugrįžtančią saulę.

Baltų kultūros tyrėjo, signataro Algirdo Patacko nuomone, šventės pavadinimas „Kalėdos“ yra kilęs iš žodžio „kalėti, kali". Žiemos metu žemė sustingsta, tarsi „kali". Anot istorijų ir tautologijos tyrėjų, Kalėdų šventimo papročiai be galo seni.

Lietuviai nuo seno šventė saulėgrįžos šventę. Apie gruodžio 20-23 d. šiauriniame žemės pusrutulyje būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, o apytikriai nuo gruodžio 24-osios - dienos pradeda ilgėti, taigi – saulė tarsi sugrįžta.

Tamsiuoju metų laiku buvo ruošiamasi saulės sugrįžtuvėms –  dainuojamos kalendorinės dainos, žaidžiami žaidimai, pranašaujami orai, buriama, kokia sėkmė laukia kitais metais.

Senovinėse lietuvių dainose atsispindi saulės pasitikimo motyvas:

 „Vai atvažiuoja lėliu Kalėda
Auksiniais ratais, šilko botagais
Lėliu Kalėda Kalėda".

Tai saulė atrieda auksiniu vežimu, o šilko botagai - švelnūs saulės spinduliai, kuriais ji tarsi raižo žemę.

Žiemos saulėgrįžos šventę nuo seno šventė įvairios tautos. Pvz., Graikai šventė šviesos dievo Dionizo šventę, indoiranėnai - saulės dievo Mitros šventę, romėnai - Nenugalimos Saulės gimimo šventę. Religijų tyrėjai pastebi, kad gruodžio 24-oji laikoma daugybės pasaulio religijų dievų gimimo švente. Daugumoje religijų šią dieną būtent gimsta Saulės dievybė, nes saulė sugrįžta į žemę. Pagal krikščionišką religiją, šią dieną gimė Jėzus Kristus, kurio aureolė taip pat panaši į saulę.

Senovinėse Kalėdų dainose sutinkamas ir mėnulio simbolis.

„Oi atabėga bistrus alnelis
Lėliu Kalėda, Kalėda.
Bistrus alnelis devyniaragis
Lėliu Kalėda, Kalėda."

Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime - mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties - 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu.

Iš dainų atsekama, kad baltas elnias išbėga per žiemos saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Kai kuriose dainose elnias ant ragų atneša saulę.