Jeigu prasidėtų išorės agresija, kaip Lietuva pasirengusi jai?

Po agresijos Kryme ir Rytų Ukrainoje, politikos apžvalgininkai, o ir patys politikai ne tik Lietuvoje kalba, kad dabar Vladimiro Putino valdomas Kremlius atsisuks į Baltijos valstybes. Tokį Rusijos dėmesį iš tiesų jaučiame.

Pirmiausiai, panaudojama vadinamoji „minkštoji galia“ – įvairios informacinės-propagandinės akcijos, dabar jau girdime apie pagrobtą Estijos žvalgybininką, o teisinės pagalbos prašymas dėl mūsų kareivių, atsisakiusių tarnauti sovietų kariuomenėje, taip pat neatmestina viena iš žvalgybos akcijų.

Tačiau, jeigu prasidėtų išorės agresija, kaip Lietuva pasirengusi jai? Aiškėja, kad, ką tokiu atveju daryti, nežino ne tik eiliniai piliečiai, jokio aiškumo neturi ir atsargos kariškiai. Dar daugiau – valstybės siena saugoma su senais rusiškai „Kalašnikovais“, be tinkamos ekipiruotės, degalams išgalima skirti beveik trečdaliu mažiau nei prieš sunkmetį, transportas pirktas prieš dešimtmetį, nes nėra lėšų.
Prieš metus rengtame reportaže minėjome, kad pasieniečiams per krizę sumažinus finansavimą šiai tarnybai trūksta 40 milijonų litų.

Pasirodo, nuo pernai niekas nepasikeitė. O jei pasieniečiams tektų vykdyti gynybines funkcijas, pasak šios tarnybos vado pavaduotojo, reikėtų dar per 20 milijonų litų. Pasieniečių uniformos nekeičiamos penkerius metus, degalams išgalima skirti beveik trečdaliu mažiau lėšų nei prieš sunkmetį, transportas pirktas prieš dešimtmetį. Tik 30 procentų  išorinės Europos Sąjungos sienos stebima techninėmis priemonėmis. Kitur šį darbą atlieka pareigūnai.

„Vyriausybės nutarimu, patvirtinta 4700 ir daugiau pareigūnų, deja, mūsų finansavimas leidžia turėti tik daugiau kaip 4000. Vadinasi, 700 pareigūnų mes galėtume priimti, galėtume juos apmokyti, galėtume iš kitų tarnybų pasikviesti į darbą, galbūt taip pasakykime, deja, neturime aprangos, neturime mokos fondo“, – teigė Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotojas, štabo viršininkas plk. Valentinas Novikovas.

Karo atveju pasieniečiai būtų ginkluoti senais „Kalašnikov“ automatais, aprengti nuo peilio dūrių, o ne nuo kulkų apsisaugoti skirtomis liemenėmis. Iš 4000 tūkstančių pasieniečių šalmus gautų tik keli šimtai, ne visi turėtų naktinio matymo prietaisų, skubiai prireikus jie negautų ir maisto davinio 10 dienų, kaip tai numatoma karo atveju. Niekam nėra lėšų. O ar informuotos valstybinės įstaigos ir  gyventojai, ką jiems daryti, jei šalis būtų užpulta, miestams grėstų bombardavimas, ar būtų panaudotas branduolinis ginklas.

„Savaitės“ žurnalistų apžiūrėtos slėptuvės – apleistos. Jose galima rasti prieš 40 metų pagamintų dujokaukių, neaiškios paskirties cheminių preparatų.

„Namų, daugiabučių, kotedžų rūsiai yra žymiai geriau pritaikomi laikinam pasislėpimui, apsaugai, ekstremalių situacijų ir gamtinių nelaimių metu, negu tos slėptuvės, kurios buvo. [...] Ir šiuo metu, pakeitę pačią slėptuvių gyventojų apsaugos koncepciją, gyventojus gi evakuojame į saugias teritorijas. [...] Būtent yra evakuojami į kolektyvinės apsaugos statinius. Ir tie statiniai yra savivaldybėse numatyti. Jų yra per 1700 ir gali paslėpti daugiau kaip 700 000 gyventojų“, – pasakojo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos Pasirengimo nelaimėms ir perspėjimo sk. vyr. specialistas Giedrius Graičiūnas.

Kolektyvinės apsaugos statiniai – įvairios mokyklų ir savivaldybių salės, požeminės automobilių aikštelės, ligoninės, poliklinikos. Mobilizacijos departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos atsakingas už savivaldybių, civilinių mobilizacijos institucijų pasirengimą ginti valstybę ir užtikrinti gyvybiškai svarbias funkcijas. Departamento direktoriaus pavaduotojas Jokūbas Lileika teigia, kad yra patvirtinti savivaldybių gyventojų mobilizacijos planai. Jie esą neviešinami, kad nesužinotų galimas priešas.  Taip ir neaišku, kas taikos metu atsakingas už gyventojų informavimą apie elementarius dalykus, ką jiems daryti svetimos kariuomenės agresijos atveju. Tai neturėtų būti paslaptis. Ką jau kalbėti apie gyventojus.  Kur rinktis, kreiptis, ką daryti nežino net buvę karininkai.

„Nemaža dalis atsargos karių, karininkų, seržantų nežino, ką daryti jiems iškilus grėsmei. Kalbu kaip tris metus esantis atsargoje karininkas, tiesiog neturiu priskyrimo prie jokio dalinio, jokio štabo. Tačiau yra kariniai pareigūnai, kurie su šypsena mums sako, kad esame patyrę kariai, žinosime, kur ateiti. Skamba nerimtai“, – stebėjosi Lietuvos kariuomenės kūrėjas, atsargos majoras Albertas Daugirdas.

Kol taisomas karo padėties įstatymas, žadama surengti pratybas ir atsakingos institucijos dalijasi įslaptintais veiksmų planais, gyventojams lieka kliautis savo protu arba tikėtis.