Jaunųjų šaulių pratybų dalyviai: įveikus šią trasą galima ir kalnus nuversti

Tarptautinių jaunųjų šaulių pratybų "Žalgiris" dalyviai tvirtina, kad tokios atmosferos neįmanoma rasti niekur kitur, o jose patirti įspūdžiai susieja bendražygius visam gyvenimui.

Pirmiausia – sriuba

Tamsus kariškas automobilis lėtai slenka vikšrinių tankų išmaltu miško keliuku. "Nevažiuočiau čia, jei ne jūs. Tik maistą atvežiau šauliukams. Baisus kelias tokiam transportui", – murma prie vairo sėdintis pusamžis vyriškis, vilkintis karinę uniformą. Kairėje išgirstu duslų sprogimą. Pratybos. Esu Gaižiūnų poligone, priklausančiame Jonušo Radvilos mokomąjam pulkui. Kaip ir kasmet, čia vyksta tarptautinės jaunųjų šaulių pratybos "Žalgiris".

Vos savo baltą sportinį batelį pastatau ant dulkėto kelio, nosį pakutena kariškos sriubos kvapas. Virėjas, pamatęs mane, iš karto mostelėja ranka: "Pasidėk tuos užrašus, eikš sriubos." Mandagiai atsisakau, nes tvyrant tokiam karščiui valgyti sriubą, mano manymu, nėra pati geriausia idėja. Virėjas mano kitaip. Greičiausiai todėl, kad jam svarbiausia  – pamaitinti visus, esančius pratybose. Nesvarbu, koks oras. Ar karšta, ar šalta, sriuba turi pasiekti kiekvieną. Tai virėjo pareiga. O atlikti pareigas kariuomenėje – pats svarbiausias dalykas.

"Pasidėk gi tuos lapus, nes dar netyčia apipilsiu!" – šūktelėja vyras. Nusprendžiu nesispyrioti. O ir kariško maisto ragavau seniai. Tik prieš dvejus metus. Sentimentalu, tačiau tada toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku sėdėjau atsirėmusi į medį poligone ir šlamščiau garsiąją makaronų ir vištienos sriubą. Tik valgiau ją šiek tiek kitaip nei šiandien. Valgiau godžiai. Mano lūpas puošė ne rausvas lūpdažis, o blakstienas ilgino ne juodas tušas kaip šiandien. Tądien buvau pasidabinusi karišku makiažu – lipnia maskuote. Buvau jaunoji šaulė Dominyka Daškevičiūtė iš Utenos 9-osios rinktinės. Pratybų "Žalgiris 2012" dalyvė.

Naujas ir senas

Besigardžiuodama sriuba netoliese matau aukštą vyrą, stebintį pietaujančius jaunuosius šaulius. Tai Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) vadas – atsargos pulkininkas leitenantas Liudas Gumbinas. Nors naujasis vadas pareigas užima tik savaitę, juntamas ryžtingas tonas leidžia spėti, kad jis pasiruošęs dirbti visu pajėgumu ir šauliams suteikti viską, ką tik gali geriausio. Prieinu prie jo ir užkalbinu. .Kalba natūraliai nukrypsta apie santykius tarp jaunųjų šaulių karinėmis sąlygomis. Iš asmeninės patirties žinau, kad svarbiausia būryje yra sutarti tarpusavyje, todėl smalsiai klausau, kaip vadas pasakoja apie jaunųjų šaulių gyvenimą čia.

L.Gumbinas pasakoja, kad kaip ir kasmet pratybose dalyvauja ir šauliukai iš kitų šalių. Šiais metais prie pratybų prisijungė latviai ir estai, o vado akiratyje – Suomija, Baltarusija, Lenkija ir kitos valstybės, galinčios tapti partnerėmis ne tik pratybose, bet ir kituose tarptautiniuose projektuose.

"Sveiki atvykę į šlovės taką!" – mūsų su vadu pokalbį nutraukia stiprus vyriškas balsas už nugaros. Atsisukusi pamatau seniai matytą veidą. Tai Mindaugas Nefas prieš kliūčių ruožą instruktuoja jaunųjų šaulių antrojo būrio skyrių. Pažįstu jį gana seniai. Dar būdama keturiolikos per patį vidurvasarį vykusioje rinktinės stovykloje sėdėjau pavėsyje po atviros palapinės stogu ir sukau galvą M.Nefo parengtoje viktorinoje Lietuvos istorijos tematika.

Panirusi į prisiminimus apie savo geriausius metus Lietuvos šaulių sąjungoje, net nepastebiu, kaip M.Nefas pridega mažą garsinę bombelę ir jaunieji kariai pasileidžia miško taku į nežinomybę.

"O, Dominyka, labas. Tave dar pamenu!" – linksmai šūktelėja į mane atsisukęs M.Nefas. Šiandien jis ne šiaip sau M.Nefas, o tarptautinių pratybų "Žalgiris 2014" vadovo pavaduotojas M.Nefas. Šypsodamasis jis primena, kad prasideda sunkiosios jaunųjų šalies pratybų dalies finalas. Mat Šlovės takas – ne kiekvienam įkandamas reikalas, o jį praėjus apima vienas geresnių jausmų pasaulyje. Lyg galėtum kalnus nuversti.

Ginklas – kaip vaikas

Šlovės tako pati nesu bandžiusi įveikti, tačiau likę pakankamai atsiminimų iš kitokių sukarintų pratybų. Pamenu, kaip pati iš paskutiniųjų bėgau miško keliuku, karštoms ašaroms riedant skruostais, o būrio vadui be perstojo rėkiant į ausį: "Nestabdyk būrio, Daškevičiūte!" Mintyse išniro tamsių ir nykių brūzgynų vaizdai, kuriuos įžiūrėti trukdė ant akių smunkantis šalmas, iš nugaros spaudžiamas 40 kg sveriančios kuprinės.

Gulint šonkaulius it peiliais durdavo kairėje ir dešinėje pusėse prie amunicinio diržo pritvirtintos dėtuvės, pilnos šovinių. Mergaitiškomis rankomis spaudžiau sunkų juodą ginklą. "AK-47", dar kitaip vadinamas irklu, man buvo aukso vertės.

Gera jo priežiūra garantavo ramybę be jokių fizinių baudų. Visuomet turėdavau jį saugoti kaip mažą vaiką. Net ir kasdama apkasą turėjau dairytis, ar nenutolau nuo jo per ištiestos rankos ilgį. Kitaip, pamačius instruktoriui, greičiausiai būčiau dariusi apie 25 atsispaudimus (taip, merginai tai yra daug) arba dariusi apie 100 pritūpimų.

Sunkiausia būdavo apsaugoti ginklą nuo smėlio arba žemių, kurių poligone pilna visur. Jeigu bent kruopelytė auksinio smėlio patektų į ginklą, jis užsikirstų ir tikrai neiššautų. Esant fronte tai reikštų labai staigią mirtį. Ir viskas dėl smėlio dulkelės. Ne paslaptis, kad kare, kaip ir gyvenime, smulkmenos diktuoja sąlygas.

Nebe taip sunku

Iš šaudyklos grįžo ketvirtasis būrys. Tai ne šiaip sau būrys. Jis suformuotas iš latvių, estų ir lietuvių. "Tarptautinis būrys" – taip jį vadina patys šauliukai, su kuriais praleidau keletą minučių medžių pavėsyje.

Marijampolietis Justas Vasiliauskas dalijosi įspūdžiais iš pirmųjų pratybų gyvenime. Vaikinas savo ateitį sieja su kariuomene ir po keleto metų jau mato save Krašto apsaugos savanorių pajėgose arba Bazinių karinių mokymų kurse. Merginos iš Kauno 2-osios šaulių rinktinės pasidžiaugė, kad joms "Žalgiryje" nėra fiziškai sunku, nes gauna pakankamai poilsio, o pratybos yra palengvintos.

Merginų veidus puošiančios šypsenos man leidžia suprasti, kad šiais metais pratybos tikrai nėra tokios sunkios kaip ankstesnės.

Seniai matyti artimieji

Su dubenėliu garuojančios sriubos, duonos kepalo link pasilenkia jaunas vaikinas. Pakilusi drąsiai nužingsiuoju prie jo. Su Artūru Macicku susipažinau seniai. Jis šaulys iš mano rinktinės. Prieš dvejus metus "Žalgirio" pratybose kartu budėjome kuopoje. Po stalu pasislėpę skanėstų, kolegoms išėjus į miškus, vartėme knygas apie Pirmąjį pasaulinį karą, skaitėme išlikimo vadovus, kurių mums parūpino instruktoriai, būsimieji Lietuvos karo akademijos anktrakursiai. Šiandien jų vietą jau užėmė Artūras. Jis vadovauja tarptautiniam būriui, mat puikiai šneka anglų ir rusų kalbomis.

Paklaustas, kaip vertina šių metų pratybas, kariūnas akimirkai susimąsto. "Mes daugiau lakstėme, šliaužiojome, turėjome daugiau veiklos. O šiemet čia kaip poilsinė stovykla", – šyptelėja Artūras ir priduria, kad jam šiais metais čia būtų neįdomu. Visai nesistebiu. Jis vienas mano rinktinės maksimalistų, norėjusio didelio fizinio ir protinio krūvio bei spaudimo iš vadų pusės. "Mes gaudavome tikrus ginklus. O čia muliažai, vienalytės ginklo kopijos. Jie net negauna iš imitacinių pašaudyti." Visgi nusprendžiame, kad gerai ir taip. Juk ne visi nori grįžti namo nutrintomis kojomis ir išverktomis akimis.

Keista, tačiau čia jaučiuosi kaip namie. Aplink daug pažįstamų veidų, o vadai išliko tokie pat malonūs kaip ir anksčiau. Atsisveikinusi su Artūru, pripuolu prie Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojo, jaunųjų šaulių vado, atsargos kapitono Vytauto Žymančiaus. Su juo prieš porą metų praleidau keletą savaičių. Įvairios stovyklos ir kelionė į Angliją ilgam įstrigo atmintyje.

Atsargos kapitonas maloniai nustemba, kad aš studijuoju žurnalistiką, ir su pasididžiavimu nužvelgia. Turbūt nėra geresnio jausmo pasaulyje, nei jausti pagarbą iš vado. Papasakoju susikaupusius įspūdžius iš apsilankymo pratybose. Vadas pasidalija savaisiais. Išsiaiškinu, kodėl šiais metais nuspręsta nerengti sunkių pratybų. Tokias išvadas organizatoriai padarė po to, kai praeitais metais koridoriumi bėgę šauliukai susidūrė ir prasiskėlė galvas. Mat kuopoje vaikščioti buvo draudžiama, reikėjo bėgti, nes stovyniuojantys kuopoje šauliai – bėda.

Gyvenimą keičianti patirtis

Čia būti tikrai gera. Tokios atmosferos neįmanoma rasti niekur kitur. Tarp vadų ir jaunųjų šauliu vyraujantys globėjiški santykiai yra neįkainojami. "Vadas yra tavo tėvas, motina, močiutė ir senelis", – į galvą šauna prieš porą metų girdėta instruktoriaus Jono Justo Butkevičiaus frazė. Taip ir yra. Šiek tiek keista ir paradoksalu, tačiau gulėdamas pačioje nežinomo miško glūdumoje jautiesi saugiausiu žmogumi pasaulyje. Vien dėl to, kad žinai, jog kairėje gulinti Rūta moka orientuotis pagal aplink supančią gamtą, netoli jos budintis Laurynas sugeba nustatyti laiką pagal saulės padėtį danguje, dešinėje besižvalgantis Aistis tobulai skaito žemėlapį, o toliau esantys kolegos irgi turi gebėjimų, kurie padėtų išgyventi. Išgyventi visiems kartu. Jauti už 50 m pasaloje tykantį būrio draugą ir užplūsta jausmas, kad kartu galėtumėte kalnus nuversti, nors nei žinai, kiek valandų, nei kur esi, nei kada grįši į batalioną. Svarbiausia, kad esi ne vienas. Esi su savo šeima. Šie žmonės visą gyvenimą išliks daugiau nei draugais.

Kas yra "Žalgiris"?

"Žalgiris" – tai sukarintos pratybos jauniesiems šauliams. Per jas jaunieji šauliai mokomi pagrindinių karybos elementų: judėjimo mūšio lauke apšaudant dažasvydžio ginklais, šaudymo iš mažo kalibro ir lazerinių ginklų, taip pat – rikiuotės ir topografijos. Įgytas teorines žinias ir jėgas jaunieji šauliai išbando dalyvaudami paros trukmės išbandymų žygyje, kurį vainikuoja "Šlovės takas" (sukarintas kliūčių ruožas). Daug dėmesio šiais metais buvo skirta Lietuvos istorijai. Paminėtos 1410 m. liepos 15 d. vykusio Žalgirio mūšio metinės, liepos 16–17 d. prisimintas istorinis žygis – S.Dariaus ir S.Girėno 1933 m. skrydis per Atlantą. Vaikai vyko ir į Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados "Geležinis Vilkas" Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotąjį bei Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionus.

Pratybos "Žalgiris" vyksta nuo 2007 m.

Šiais metais jose dalyvavo 90 jaunųjų šaulių iš Lietuvos. Latvijos "Jaunsardze" ir Estijos "Kodututred" (giminingos LŠS organizacijos) delegavo po 20 jaunuolių.
Kasmet pratybose instruktoriais dirba Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai.