Įspėja: hibridinis karas nesibaigė

Tęsiame „Kauno dienos“ pokalbius su priešiškos propagandos ir hibridinės agresijos priemonių eksperte dr. Eugenija Vaitkevičiūte-Peet.

– Kai sakome „karas“, daugeliui tai asocijuojasi su sprogimais, žvangančiais ginklais. Hibridiniame informaciniame kare to nėra, todėl žmonės neretai ima galvoti, kad šios kalbos gerokai perspaustos. Kokie šalia vykstantys įvykiai, pasisakymai liudija ar patvirtina prieš Lietuvą vykdomą hibridinį karą?

– Periodiškos masinės kibernetinės atakos prieš mūsų valstybės institucijas, verslo įmones, žiniasklaidos priemones, ekonominis šantažas Rusijos Federacijai dirbtinai padidinus energijos kainas demokratinio pasaulio atžvilgiu, įtampų tarp skirtingų Lietuvos gyventojų etninių ir socialinių grupių kurstymas, neslopstanti dezinformacijos apie mūsų valstybę, jos oficialius asmenis, apie mūsų vidaus ir užsienio politiką lavina, diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos inicijuotas nelegalių migrantų srautas mūsų sienų link, pastangos sukelti bent kokį, kad ir menką, konfliktą valstybės viduje – turiu omenyje maršistų judėjimą ir jų sukeltas riaušes ir kt. Su panašiais iššūkiais susiduriame ne tik mes, bet ir Latvija, Estija, Lenkija.

Pavyzdžiui, neseniai Estijos Kaitsepolitsei, populiariai vadinama Kapo, remdamiesi oficialių Estijos institucijų sprendimu, deportavo į Rusiją pora asmenų, apkaltintų provokacijomis ir, sprendžiant iš atsargių užuominų estų spaudoje, dargi galimai mėginimu inicijuoti karinį perversmą. Vienas iš šių asmenų vadovavo Pietų Estijos karo veteranų asociacijos filialui. Spėkite, kas ėmėsi ginti vieno iš jų esą „pažeidinėjamas teises“? Estijos politikė, Europos Parlamento narė Yana Toom, garsėjanti savo gana prokremlišku požiūriu.

Kitas pavyzdys: atrodo, kam reikalingas Estijoje, prie Narvos miesto, teberiogsantis senas sovietinis tankas? Tačiau, vos tik dabartinė Estijos valdžia nusprendė tą griozdą pašalinti ir net ne utilizuoti, bet perkelti į muziejų, kilo toks triukšmas, kad nukeliant tanką teko pasitelkti policiją ir netgi karines pajėgas, kad būtų išvengta provokacijų ar riaušių. Rusijos gatvėse tučtuojau pasirodė plakatų, esą „Estai nukėlė seną tanką, bet – mes (RF) tuoj jį pakeisime modernesniu.“

Latvijoje, nukeliant sovietinį balvoną Rygoje, keli galimai provokatoriai kone pradėjo muštynes su Latvijos policijos pareigūnais.

Todėl norėčiau dar kartą priminti, kad hibridinis karas – tai nuolatinis valstybės agresorės karinių ir nekarinių poveikio metodų taikymas prieš kokią nors kitą valstybę. Ši, hibridinio karo, fazė Sakartvele ir Ukrainoje pasibaigė tiesioginėmis Rusijos karinėmis invazijomis. Kaip baigsis mūsų atveju – manau, priklausys nuo mūsų pačių.

Pasak Ukrainos savanorio Evgeno Dykyi, išleidusio knygą „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims",  viena pagrindinių Rusijos agresijos pamokų, kurią ukrainiečiai išmoko, yra tai, kad atremti ją galima tik bendromis visos visuomenės pastangomis.

„Be to, kariškiams, policijai, specialiosioms tarnyboms, žurnalistams ir civiliams aktyvistams būtina veikti koordinuotai ir sinchroniškai. Tik tai suteikia galimybę nugalėti priešą (...). Mes visi turime būti pasirengę atremti priešo ataką ne tik mūšio lauke, bet ir tėvynainių galvose. Kuo sėkmingiau atremsime ideologinę „galvų ataką“, tuo mažesnė tikimybė, kad mums teks atvirai kovoti“, – rašo jis.

Svarbu: dr. Eugenija Vaitkevičiūte-Peet ragina dėl smulkesnių dalykų nepamiršti pačių svarbiausių. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Esama pastebėjimų, kad derėtų liautis kalbėti apie karą – tiek hibridinį, tiek ir informacinį, kurio nekariaujame. Esą agresiją vykdo tik viena pusė – Maskva, o mes dažnai net nepripažįstame, kad mus užpuolė. Kaip jūs pakomentuotumėte tokius pasvarstymus?

– Ar todėl, kad liaujamasi kalbėti apie kokią nors problemą, grėsmę ar iššūkį, ta problema, grėsmė ar iššūkis išnyksta? Anaiptol.

Jei kam nors baisu vien dėl daiktavardžio „karas“ ar veiksmažodžio „kariaujame“ – gerai, pavadinkime tai „gynyba“. Juk ką daro mūsų IT specialistai, saugantys Lietuvos informacinę erdvę nuo kibernetinių atakų, mūsų valstybės sienų apsaugos tarnybos, policijos pareigūnai, šauliai, budėdami mūsų pasienyje, mūsų ūkininkai, iš paskutiniųjų besistengiantys surinkti kiek įmanoma didesnį derlių, kariuomenės analitikai, perspėjantys visuomenę apie melagienas ir dezinformacijas, žurnalistai, aprašantys įvykius kuo objektyviau ir greičiau? Jie visi ir visos gina skirtingas mūsų valstybės sritis nuo agresorių Rytuose.

– Ar hibridinis karas vyksta kaip plataus masto operacija, ar pasirenkami konkretūs taikiniai?

– Hibridinis karas vyksta labai panašiai kaip ir bet koks kitas. Jame egzistuoja plataus masto operacijos, strategija, taktika, puolimas, atakos – ir gynyba, atsitraukimai ir persigrupavimai. Tokios operacijos metu pasirenkama begalė įvairiausių taikinių. Priklauso nuo priešininko užmačių, taktinių ir strateginių tikslų.

Taikiniai būna, sakyčiau, trejopi: taikiniu pasirinktos svarbios valstybės gyvenimo sritys, organizacijos, asmenys. Pastarieji būna oficialūs arba tiesiog pasižymintys vadinamuoju sąmoningu mąstymu. Kitaip tariant, tie, kurie gintų ir gelbėtų valstybę įvairiomis formomis: ginklu, raštu, žodžiu, savo verslu, ūkininkavimu ar kitaip.

Dažniausiai būna atakuojamos šešių rūšių taikiniais pasirinktos valstybės struktūros ir institucijos: tos, kurios atsakingos už valstybės sienų, teritorijos, gyventojų saugumą ir teisėsaugą; intelektualinį, akademinį ir panašų vystymąsi; regionines, kaimo vietoves, t.y. už valstybės gyventojų išmaitinimą; ekonomiką, verslą ir gamybą; už profesionaliąją politiką; žiniasklaidą ir komunikacijos struktūras. Sričių eiliškumas gali keistis, iš dalies priklausomai nuo hibridinio karo fazių.

Jei taikiniais pasirenkami individualūs asmenys, atrankos kriterijai pirmiausia priklauso nuo to, koks yra galutinis lėlininkų (angl. puppets‘masters) tikslas. Tarkime, jei niekdarių tikslas bus paskleisti kokią nors dezinformaciją apie ką nors, nepaliekant svarių jos sklaidos įrodymų, jie ieškos konkretaus kiekio imlių melagienoms naudingų idiotų. Jei tikslas bus surinkti informaciją apie kokį nors taikinį – stengsis rasti pakankamai plepių naivuolių kuo artimesnėje taikinio aplinkoje ir pan. Žodžiu, kriterijų yra daug. Patys bendriausi – taikinių imlumas konkrečioms lėlininkų užmačioms, kad ir kokios jos būtų, ir vadinamasis taikinių eksploatavimo efektyvumas.

Jei niekdarių tikslas bus paskleisti kokią nors dezinformaciją apie ką nors, nepaliekant svarių jos sklaidos įrodymų, jie ieškos konkretaus skaičiaus imlių melagienoms naudingų idiotų.

– Kai kalbama apie hibridinį karą, maršistų sėjamą nepasitikėjimą viskuo aplinkui, pradedant valdžia, skiepais, baigiant žiniasklaida, pasigirsta raginimų įjungti vadinamąjį kritinį mąstymą. Ar nebūdami hibridinio karo ekspertais, žmonės gali atskirti, kada jiems teikiama informacija, veiksmai yra hibridinio karo projektas, o kada ne?

– Savaime aišku, gali. Viskas priklauso nuo minėto sąmoningumo ir pakankamai aštrios akies.

– Karas Ukrainoje atitraukė dėmesį nuo visokio plauko Šeimų maršo atstovų. Kadangi ankstesnėse publikacijose jau pripažinome, kad maršistų elgesys primena penktąjai kolonai būdingus bruožus, ar galime sakyti, kad pakeistas maršistų stilius yra vienas iš taktinių manevrų? Ko tokiu manevru galima pasiekti?

– Taip, galime. Ko galima pasiekti – sėkmingai atsitraukti, persigrupuoti, susigrąžinti jėgas, papildyti resursus, sutelkti jėgas kitam kartui, užmigdyti budrumą. Pavyzdys: tikėtina, visuomenė truputį lengviau atsikvėpė, kai per pastarąjį savo susitikimą maršistai nesukėlė jokių riaušių, viskas praėjo tarsi ir gražiai, ramiai, taikiai. Nusibastė per maršistų mitingus nuo scenos kalbėjusio ir už šnipinėjimą Rusijai nuteisto Algirdo Paleckio bendražygių grupė į Minską – ai, tai čia gal kažkokie kvaileliai, marginalai, tebūnie, vis dėlto demokratinėje šalyje gyvename, neuždrausi žmonėms lakstyti, kur jiems patinka. Davė kokia nors dainininkė interviu jiems, kaip esą Lietuvos žurnalistams – ai, tebūnie, gi teisinasi moteris, kad Baltarusija – jos vyro gimtinė, kas ten žino, gal vyras tol triukšmą namuose kėlė, kol ji sutiko tame „Slavianskij bazaar“ padainuoti, tai gal tiek to, pamirškime. Kas toliau? Ogi maršistų delegacija į Maskvą, metaforiškai kalbant, putino saulės parvežti. Maža to, minimo vizito metu šie judai 100 proc. patvirtino mažiausiai penkis iš šešių pagrindinių V.Putino propagandos mitų, įnirtingai skleidžiamų Baltijos valstybėse. Be to, lyg ir pasiprašė apginami nuo kažkokių Lietuvoje esą esančių paslaptingų fašistų, šitaip sukurdami galimą precedentą Rusijos Federacijos pretenzijoms Lietuvos atžvilgiu, išvadino mūsų valstybės teisėtą, demokratiškai išrinktą valdžią nelegitimia ir t.t. Tai ko toliau galime tikėtis iš tos „A.Paleckio bendražygių“ grupės ir iš ją, deja, ne kartą palaikiusių kitų maršistų – žviegimo, kaip kad Kryme prieš aneksiją: „Putin, vvedi vojska“? (liet. „Putinai, įvesk karines pajėgas“)

Ar šiuos asmenis telaikysime tik kažkokiais marginalais, į kurių judėjimą esą neverta kreipti dėmesio?

Mano nuomone, tebūnie tokie asmenys ir, tarkime, mūsų visuomenės mažuma, tačiau ne veltui lietuvių patarlė byloja: „Šaukštas deguto statinę medaus sugadina.“ Nereikia jų pervertinti – tačiau ir nereikėtų vertinti tokių reiškinių nepakankamai rimtai. Priešingu atveju, pasak gerbiamo buvusio Lietuvos kariuomenės vado, Seimo nario Arvydo Pociaus, galime ir prisižaisti. Ypač, remiantis tokiais istoriniais pavyzdžiais, kaip kad Pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais prieš mūsų valstybę veikusio komunistinio pogrindžio mastai, kartais tematoma tik ledkalnio viršūnė.

– Šeimos vertybių gynėjai paskutiniame marše Kauno rajone apsiėjo be riaušių. Tačiau ateities lūkesčius ištransliavo, kad iki šiol ignoruojami pagrindiniai jų reikalavimai paleisti Vyriausybę ir laikytis Konstitucijos. Kaip šiandienos įvykių – karo Ukrainoje kontekste skamba tokie reikalavimai? Kuo jie pavojingi?

– Skamba absurdiškai. Ką reiškia, kad šįkart apsiėjo be riaušių? Juk leidimų organizuoti masinį renginį sostinėje jie, kiek pamenu, negavo. Ačiū Dievui, mūsų šaunioji policija ir kitos tarnybos buvo pasirengusios. Prieš ką tada tas riaušes kelti, ar prieš sodybos Kauno rajone kaimynus? Atrodytų nelabai gražiai. Tada, kaip ir šio judėjimo atveju, naudojama „dorų žodžių“ propagandos technika – kalbama apie kokias nors „vertybes“, „šeimą“, „dorovę“, „meilę“ ir pan. Tuomet paprastai paisoma ir įvaizdžio, kad ir koks veidmainiškas jis būtų.

Didžiausią pavojų, mano nuomone, kelia maršistų siekis destabilizuoti mūsų valstybę. Net jei daug jų, priviliotų tų pačių „dorų žodžių“, šito ir nesupranta.

Supranta tie, kurie, kaip juokaujama, „lieka už kadro“ ir tampo tokių judėjimų virveles. Palyginkime: neseniai Estijos ekspertas Peeteris Talis viešai ir aiškiai įvardijo, kad iš už dezinformacijos apie COVID-19 ir skiepus sklaidos Estijos erdvėje kyšo vieno GRU padalinio ausys.

Arba, tarkime, erzelis Lietuvos erdvėje dėl elektros: vien pasižiūrėjus į žmonių emocijų lygį ir laipsnį, apmaudu ir liūdna. Juk, po galais, beveik prie pat mūsų slenksčio, Ukrainoje, vyksta karas. Ten kasdien žūsta niekuo nekalti civiliai ukrainiečiai, Rusijos Federacijos marodieriai ten kankina, prievartauja ir žudo. O mes riejamės dėl to, kas su kuo ir ką veikia miegamuosiuose ir dėl elektros? Ką galvotume, pavyzdžiui, apie šeimą, kuri aršiai pjaunasi aplink virtuvės stalą dėl to, kokios formos tas stalas turi būti ar kokia ant jo klijuotė, kai prie pat namo gaisras?

Todėl nuoširdžiai norėtųsi palinkėti visoms karštoms galvoms šiek tiek atvėsti. Ir pasistengti nepamesti kelio dėl takelio, t.y. dėl smulkesnių dalykų nepamiršti pačių svarbiausių.