Grybavimas Lietuvoje darosi vis populiaresnis

„Lietuviai nuo seno mėgsta grybauti ir žino įvairias grybavimo vingrybes, – sako gamtos išteklių specialistas  Rimantas Grikevičius. Skaitytojų dėmesiui siūlome išsamesnį pokalbį šia tema su Rimantu Grikevičiumi.

„Grybavimas mūsų šalies miškuose kasmet darosi vis populiaresnis. Sėkmingiau grybauja tie, kurie daugiau žino apie grybus, jų augimo vietas, laikosi grybavimo taisyklių“, - teigia Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento  Gamtos išteklių skyriaus vyriausiasis specialistas  R. Grikevičius.

Ar gausus šių metų grybų derlius?

Šiais metais grybų derlius įvairiuose šalies rajonuose labai skirtingas, taip pat pastebima, kad jis kol kas mažesnis už pernai metus. Dažnai sakoma – dygsta kaip grybai po lietaus. Šis pasakymas teisingas tik tada, kai grybiena gerai išsivysčiusi, turi daug vaisiakūnių užuomazgų. Trūkstant drėgmės, grybai nedygsta, tačiau grybiena bei vaisiakūnių užuomazgos nežūsta. Gerai, šiltai palijus pasipila grybai.

Kodėl taip mėgstami ir renkami grybai?

Valgomieji grybai yra vertingas ir skanus maisto produktas. Pagal cheminę sudėtį ir baltymų kiekį jie artimi mėsai, todėl kai kuriose šalyse vadinami „augaline mėsa“. Grybuose nėra chlorofilo, jie negali neorganinių rūgščių paversti organinėmis, kaip augalai. Grybai, panašiai kaip ir gyvūnai, vykstant medžiagų apykaitos procesams, pagamina šlapalą, o jų glikogenas yra krakmolo tipo. Jis būdingas tik gyviems organizmams.

Pastaraisiais metais užsienio literatūroje daug rašoma apie grybų ir medžių simbiozę, t.y. sugyvenimą. Grybai gyvenantys ant medžių jiems kenkia, yra jų priešai. Tuo tarpu dauguma grybų, gyvenančių dirvožemyje, su medžiais bendrauja. Grybų siūlai (gijos) suranda medžių šaknis, apsiveja aplink jas, kartais ir prasiskverbia į jas. Prasideda abipusė pagalba. Grybai aptinka ir aprūpina medžius mikroelementais (variu, cinku), kurie labai reikalingi jų normaliam vystymuisi. Mineralines medžiagas grybai gali transportuoti 100 ir daugiau metrų atstumu. Medžiai savo saldžias sultis pumpuoja į šaknis. Sultimis gali pasinaudoti ir grybai kaip energijos medžiaga.

Pagal angliavandenių, mineralinių medžiagų kiekį grybai artimesni daržovėms ir vaisiams. Pagrindinės baltymų medžiagos yra amino rūgštys (gyvybės nešėjos). Grybuose gana daug kalio, fosforo ir geležies, taip būtinų žmogaus organizmui. Yra ir mikroelementų (cinko, jodo, vario), kurie labai svarbūs medžiagų apykaitai. Be to, grybuose gausu ląstelienos, kurios labai reikia žmogaus organizmui.

Ar būtų galima pasakyti, kad grybai ne tik maistas, bet vaistas?

Taip, galima. Grybuose randamas licitinas neleidžia kauptis cholesteroliui. Grybuose gausu fermentų, gerinančių virškinimą ir medžiagų pasisavinimą. Nestinga ir įvairių vitaminų (ilgiau grybus laikant, vitaminų mažėja). Tikriniame baravyke rasta ir antibiotikų. Vokiečių mokslininkų teigimu, baravykai apsaugo nuo vėžio. Bavarijos krašte, kur jų surenkama daug, vėžiu sergama kur kas rečiau negu kituose regionuose. Aromatinių, prieskoninių medžiagų, skatinančių skrandžio sulčių išsiskyrimą, grybuose daugiau negu daržovėse ir vaisiuose.

Ne visas grybuose esančias medžiagas žmogaus organizmas lengvai pasisavina. Grybų ląsteliena padengta chitinu (funginu), sunkinančiu virškinimą. Gydytojai nerekomenduoja valgyti grybų žmonėms, sergantiems virškinimo trakto, inkstų, kepenų ligomis, taip pat sergantiems egzema.

Maistingų medžiagų daugiausia – grybo kepurėlėje. Kote – gerokai mažiau. Maistui tinka virti, jauni grybai. Pavojingi, kuriuose jau prasidėjęs baltymų irimas (liaudiškai tariant, „sukriošę“). Grybai linkę kaupti sunkiuosius metalus, todėl nepatartina grybauti priemiesčiuose, pramonės rajonuose, pakelėse, miestų parkuose ir skveruose.

Kuriuos grybus, kada ir kur galima rinkti?

Pagal Grybavimo Lietuvos miškuose taisykles, grybauti leidžiama visuose miškuose, išskyrus rezervatus, o nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. – ornitologinių (paukščių) draustinių miškus. Draudžiama rinkti, parduoti ir supirkti baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis negu 1,5 cm, voveraites, kurių skersmuo mažesnis negu 1 cm. Grybaujant leidžiama tik išrauti arba nupjauti grybą prie pat žemės. Draudžiama ardyti miško paklotę, niokoti nerenkamus grybus, samanas, kerpes, kitus augalus.

Mokslininkų teigimu, mūsų šalyje grybingiausi yra 20–40 metų pušynai, beržynai, plačialapiai ir mišrūs miškai. Senstančiame, išretėjusiame, žolėtame medyne grybų mažiau. Beje, grybų derlius priklauso ir nuo meteorologinių sąlygų. Kiek gi grybų surenkama Lietuvoje? 2006 m. supirkta 1667 tonos, o 2007 m. – 1559 tonos grybų. Daugiausia 2006 m. supirkta voveraičių 62,7 % ir baravykų 22,3 %, 2007 m. daugiausia supirkta voveraičių – 92,6 %. Apskaitos apie grybus, kuriuos grybautojai sunaudoja savo reikmėms, nėra.

Žinome, kad grybais galima mirtinai apsinuodyti. Kaip išvengti nelaimės?

Lietuvos miškuose auga per 60 rūšių nuodingų grybų. Kai kurios iš jų gali sukelti nervų sistemos, virškinimo organų sutrikimus. Iš musmirių nuodingiausios žalsvoji ir smailiakepurė. Jų sukeltas apsinuodijimas dažniausiai yra mirtinas.

Žinoma, kad apsinuodiję grybais mirė Romos imperatorius Klaudijus ir Prancūzijos karalius Karolis VI. Rytų Europos šalyse, ypač Rusijoje, Ukrainoje, dėl apsinuodijimo grybais kasmet miršta kelios dešimtys žmonių. Mirties atvejų yra ir Lietuvoje.

Žalsvoji musmirė – ypač nuodinga. Ji miško paklotėje pasirodo rudens pradžioje. Jos didelis koto „sijonėlis“ padeda atskirti nuo valgomųjų grybų. Žalsvojoje musmirėje yra 12 labai nuodingų medžiagų (muskarino, amanitino ir kt.). Užvalgius žalsvųjų musmirių sutrinka kepenų funkcija, pradeda skaudėti pilvą ir krūtinę, žmogus vemia ir viduriuoja. Išgelbėti tokį ligonį retai pavyksta. Beje, išvirta musmirė yra skani, graži, nedvokia, tad valgant nieko negalima įtarti.

Pavojingos ir kitos musmirės, kuriose nemažai muskarino ir kitų nuodingųjų medžiagų. Žalsvąją musmirę lengva supainioti su pilksvažale ūmėde. Musmirės kotas yra su žiedu ir gumbiškai sustorėjusiu pamatu, apgaubtu balta ar žalsva plėvele – išnara. Labai nuodinga ir Potujaro plaušabudė. Jos kepurėlė varpelio formos, gelsva. Pasak mikologų, šis grybas turi 200 kartų daugiau muskarino nei paprastoji musmirė. Lapuočių miškuose auga ir mažiau nuodingų grybų, kurie panašūs į valgomuosius. Pavyzdžiui, Hornemano gleiviabūdė, nuodingasis pievagrybis, stambioji gijabūdė, labai panašūs į valgomuosius pievagrybius. Su kelmučiais grybautojai dažnai sumaišo puokštinę ir eglinę kūgiabudes. Grybaujant geriausia laikytis taisyklės: nepažįsti – nedėk į pintinę.

Ką reikia žinoti, kad grybavimas būtų sėkmingas?

Nereikėtų užmiršti, jog galima apsinuodyti ir gerais valgomaisiais grybais, jei renkami seni, ištižę, sukirmiję ar stipriai pakąsti šalnų. Tokiuose grybuose, irstant baltymams, riebalams, susidaro nuodingųjų medžiagų, panašių į medžiagas, kurių yra sugedusioje mėsoje, žuvyje ar svieste.

Lietuviai nuo seno mėgsta grybauti, gerai žino įvairias grybavimo vingrybes. Grybaujant neišvengiama ir neigiamų padarinių grybų ištekliams, miško ekosistemoms. Ypač kenkiama grybienai, kai samanos vartomos, stumdomos į šonus mechaninais įrankiais. Geriausia grybauti anksti rytą, ypač švintant. Tada grybai būna kietesni, tvirtesni. Grybavimui tinka balaninės ir plastikinės pintinės su tarpeliais dugne. Būtina turėti peilį. Grybai greitai kirmija, todėl parvykus iš miško negalima grybų palikti kitai dienai. Baravykų guote net apie 50 skirtingų vabzdžių sudeda kiaušinius, iš kurių per kelias valandas išsivysto lervos paversdamos grybą judančia mase.