Giminės istorijos vingiai nepalieka abejingų

Šeimos gyvenimo peripetijos nėra vien jos narių reikalas. Tuo kasdien įsitikina istorikė-genealogė Kornelija Gureckaitė ir jos kolegos, sulaukdami vis naujų prašymų atrasti ne tik gyvus giminaičius, bet ir sužinoti jau seniai palaidotų protėvių vardus, pavardes, sužinoti, kaip ir kuo jie gyveno.

Šio straipsnio idėja gimė redakcijos pašto dėžutėje radus trumpą, bet paslapčių pilną laišką. Danijoje gyvenantis Gertas Vintheris nurodė kelis intriguojančius faktus ir prašė pagalbos ieškant jo giminaičių, galbūt iki šiol tebegyvenančių Lietuvoje.

Istorikė-genealogė Kornelija Gureckaitė yra sudariusi daugybės giminių genealoginius medžius. Jos nenustebino G.Vintherio noras sužinoti, ar yra likusių gyvų artimųjų, nenustebino ir tai, kad to noro nenumaldė pirmosios nesėkmės. Ir prašymų sudaryti genealoginius medžius ji nevadina vien tik paprastu smalsumu.

"Tai noras pažinti praeitį. Kiekvienam ateina tas momentas, kai ima rūpėti ne tik tas, kas bus, bet ir tai, kas buvo", – pasakojo K.Gureckaitė.

– Nuo ko reikia pradėti? Ar tai ilgas sunkus procesas? – pasiteiravome K.Gureckaitės.

– Mitas, kad, pačiam einant į archyvus ar genealogų prašant, kad jie imtųsi sudaryti giminės medį, reikia turėti kalną dokumentų. Lengviausia, jeigu vienas iš žinomų protėvių būtų krikštytas ar gimęs iki 1940 m. Tuomet didelė tikimybė, kad bus išlikę bažnytiniai archyvai.

Svarbu žinoti tikslų protėvio vardą ir pavardę, gimimo datą ir vietą: miestą, kaimą, parapiją. Pravers ir tėvavardis. Teiraujamės, ar buvo tremti. Tremties bylose būna labai naudingos informacijos apie žmogų, jo veiklą.

– Kaip giliai įmanoma nusikasti, ieškant savo protėvių?

– Kalbant apie Lietuvos gyventojų genealoginius medžius, riba yra maždaug XV a. pabaiga. Seniausias mano sudarytas giminės medis siekia XVI a. pradžią. Tai buvo kilmingų bajorų giminė. Atradome visus bajorystės įrodymus, daugybę dokumentų.

Valstiečių giminių genealoginius medžius sudėlioti pavyksta tik iki XVIII a. vidurio. Informacijos apie valstiečius daugiausia randame metrikacijos formuliaruose, tiesa, pasitelkiame ir inventorius, mokesčių mokėtojų surašymus bei pan.

Metrikų knygos Lietuvoje buvo pildomos nuo XVI a. pabaigos, tačiau iki XVIII a. vidurio jose pateikiama informacija būdavo tokia skurdi, kad ji nebeleidžia leistis dar viena karta žemiau. Informacijos apie bajorų gimines randame ir įvairiuose kitokiuose dokumentuose, tad ir jų giminių genealoginiai medžiai siekia senesnius laikus.

1826 m. Rusijos imperijoje buvo įsakyta išplėsti santuokos metrikų formuliarus nurodant jaunųjų tėvus. Iki tol būdavo nurodoma, pavyzdžiui, taip: tuokėsi Ona Onaitė ir Antanas Antanaitis. Nebūdavo nurodomas net jų amžius. Tad yra didžiulė problema bandant šeimos medžiu leistis žemyn. O jeigu tame pačiame kaime gyveno dvi Onos Onaitės ar du Antanai Antanaičiai?

Daug kas priklauso ir nuo religijos. Kiekviena religinė bendruomenė turėjo savo metrikų pildymo principus. Ypač skurdūs buvo liuteronų formuliarai. Tad sunku ką nors iš jų išpešti, atrasti sąsajų, jei nėra papildomų dokumentų.

– Kas labiausiai trukdo paieškoms?

– Bėgant laikui dingusios registracijos knygos. Pavyzdžiui, 1940 m. yra labai sudėtingas laikas, kai pradėtos vykdyti nacionalizacija, pirmoji sovietizacija, ir iš bažnyčių buvo masiškai išvežamos metrikų knygos į civilinius metrikacijos biurus. Dėl to šiuo metu situacija yra tokia, kad dalis šių istorinių dokumentų yra sunaikinti, dalis yra mūsų, dalis – kaimyninių šalių archyvuose, dar kita dalis likę regionuose, bažnytėlėse. Sunku sugaudyti, kur ko ieškoti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių