„Gelbėkit vaikus“ pavyzdys: ar yra priežasčių, dėl kurių neištiestume rankos?

Variantai: nekreipsiu dėmesio; gal paskambinsiu į seniūniją ar savivaldybę – tegul reaguoja; kartu su bendruomenės nariais aplankysime, išsiaiškinsime, kas vyksta ir kuo galime padėti. O kokius variantus svarstytumėte, jeigu tai būtų jums artimų žmonių šeima? 

Visuomeninėje organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ tokių klausimų nekyla. Jos vadovė Rasa Dičpetrienė užsiminė apie kitokį, kaip pati sakė, filosofinį klausimą: ar yra priežasčių, dėl kurių mes nepadėtume?

Pavyzdys apie šeimą malkinėje – ne iš lubų, o iš Klaipėdos. Panašaus esama Vilniuje, Pagiriuose, kur 12 kvadratinių metrų namelyje glaudžiasi mama, tėtis ir keturi jų vaikai. Kitame sostinės mikrorajone močiutės globai liko penki anūkai, o jų butas sudegė. Visada bus tų, kuriems reikia mūsų pagalbos. Apie šiuos ir kitus atvejus pasakoja R. Dičpetrienė.  

Vilijos istorija

Nerami žinia apie Viliją (visi vardai pakeisti) – mamą su šešiais vaikais – organizaciją „Gelbėkit vaikus“ pasiekė prieš trejus metus.

Taip susiklostė moters likimas – viena su būriu vaikų. Pirmasis gimė, kai ji mokėsi medicinos mokykloje. Dėl per gimdymą patirtos traumos sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi. Giminių, į kuriuos galėtų atsiremti, tiesiog nėra. Vilijos mama smarkiai gėrė. Močiutė, kol galėjo, tempė ant savo pečių ir geriančios dukters, ir anūkės vargus. Visas jos palikimas – sena šalta troba vienkiemyje Širvintų rajone. Visi patogumai – lauke, o naktimis – gūdi tamsa. Pretenduoti į socialinį būstą Vilija negalėjo, nes močiutė paliko ne tik trobą, bet ir lopinį žemės prie jos.    

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad pirmiausia mamą su vaikais reikia gelbėti nuo šalčio, todėl „Gelbėkit vaikus“ organizacijos pastangomis apšiltino namo sienas. Nuo to gero darbo buvo praėję dveji metai, kai Rasa viduržiemį užsuko aplankyti Vilijos šeimos. Buvo šalta speiguota diena. Įėjusi į trobą ne iš karto atpažino vaikų mamą – tokia ji buvo išsekusi, beveik persišviečianti. Pasimetusi Rasa netgi paklausė: o kur mama?

Nepaisant apšiltintų sienų viduje tvyrojo nepakeliamas šaltis. Nuo jo vienai mergytei buvo ištinusios plaštakos. O mažiausios, tik 9 mėnesių amžiaus dukrelės kaklas buvo nusėtas žaizdomis. Sergantis sūnus gulėjo specialioje lovoje. Vilija pasiguodė, kad kitus vaikus išleisdama į mokyklą pirmiausia turi atkapoti nuo durų ledą.

Medikams buvo kilęs įtarimas, kad moteris serga vėžiu, nes ji negalėjo valgyti. Sugyventinis ateidavo pasiautėti – išgąsdinti ir sumušti. Kartais Vilija kviesdavo policiją, kuri smurtautoją išveždavo ir paleisdavo, o jis grįždavo keršyti.   

Moteris buvo jau arti savižudybės slenksčio. Kažkodėl į jos ir vaikų kančią niekas nekreipė dėmesio, net artimiausi vienkiemio kaimynai, pasiturintys žmonės.

„Gelbėkit vaikus“ organizacijos pastangomis mažiausioji mergytė buvo skubiai nuvežta pas pediatrus į Vilnių, ir netrukus paaiškėjo jos negalavimo ir žaizdų priežastis – mažylė yra alergiška pienui. Po mėnesio žaizdos nuo jos kūnelio išnyko.

Po sostinėje atliktų tyrimų Vilija sužinojo kitą gerą žinią – įtarimai dėl vėžio buvo klaidingi. Sutvirtėti emociškai jai labai padėjo puikios psichologės Aurelijos Lingienės ir kitų specialistų Vilniuje pagalba.

Iš dalies pinigų, suaukotų per LNK gerumo akciją, šeimai buvo nupirktas keturių kambarių butas Širvintose. Bendruomenė pasirūpino būtiniausiais baldais. Darželis mažiesiems vaikams čia pat – kitoje gatvės pusėje.

Sugyventinis lankosi kaip ir anksčiau, bet geria rečiau, nes jaučia, kad yra ir matomas, ir stebimas – kitaip nei vienkiemyje. R. Dičpetrienė apgailestaudama sako, kad šiam žmogui buvo sunku kuo nors padėti, nes Širvintose nėra vyrų krizių centro, kokį neseniai pavyko atidaryti Utenoje.