Garso režisierė: mano darbe psichologijos daugiau nei technologijos

Ji ne tik studijuoja Karališkoje Kopenhagos akademijoje, bet ir garsina LRT vardą svetur – Paryžiuje vykusioje tarptautinėje garso režisierių konvencijoje laimėjo prizą už garso įrašą, darytą LRT studijoje.

„Prieš išvažiuodama žinojau, kad vykstu pasisemti tarptautinės patirties ir grįžti, bandyti ją pritaikyti čia, tobulinti tai, ką turime Lietuvoje, nes turime tikrai labai daug. Tikiu, kad galime būti geriausi pasaulyje, kad esame ta karta, kuri privalo būti čia ir kasdien tobulėti“, – sako A. Suchova.

– Buvote Paryžiuje, dalyvavote „140th International AES Convention“ ir gavote apdovanojimą. Papasakokite apie tai.

– Tarptautinis renginys „140th International AES Convention“ kasmet vyksta du kartus per metus: vieną kartą Amerikoje, kitą – Europoje. Šiemet vyko Paryžiuje. Tai – pasaulinio lygio garso režisierių konvencija, kur susirenka žmonės, kurie domisi garsu arba dirba garso srityje, dalinasi naujienomis, savo patirtimi. Stengiuosi kasmet važiuoti į tokias parodas ar konvencijas.

Taip pat ten buvo organizuojamas įrašų konkursas studijuojantiems. Kadangi šiuo metu studijuoju Kopenhagoje, baigiu magistro studijas, dalyvavau konkurse. Pavyko laimėti apdovanojimą su įrašu, darytu LRT radijo garso studijoje. Jame – Lietuvos kamerinis orkestras ir kviestinis svečias solistas Denisas Bouriakovas. Jis yra Niujorko metropoliteno operos pirmasis fleitininkas. 

– Kurį laiką nebedirbate LRT?

– Taip, prieš studijas dirbau LRT televizijos garso režisiere, tada išvykau studijuoti į Karališkąją Kopenhagos akademiją, po studijų tikiuosi grįžti į LRT.

– Kodėl pasirinkote šią specialybę?

– Prieš garso režisūros studijas mokiausi konservatorijoje, buvau pianistė, grojau klasikinę muziką. Atėjo tas laikas, kai uždaviau sau klausimą: ar aš tikrai noriu būti koncertuojanti pianistė, akompaniatorė, ar dėstytoja. Tada buvo klausimas, ką studijuoti toliau. Supratau, kad su garsu atsisveikinti nenoriu, su muzika atsisveikinti nenoriu, nes tai yra tai, ką dariau nuo vaikystės. Gyvenau su tuo kasdien, tačiau atlikėja būti nebenorėjau.

Atradau šitą specialybę, tada įstojau. Man ji tikrai labai patiko, ten taip pat pasirinkau klasikinę muziką, nes ją labiausiai išmanau. Be to, man lengviau suprasti atlikėjus, su kuriais dirbu, jų savijautą. Garso režisieriaus darbe yra daugiau psichologijos nei technologijos. Technologija greitai keičiasi. Čia kaip su mobiliuoju telefonu: išmokote naudotis vienu, prie naujo gal ir reikės kiek prisėsti, bet jau yra įprotis ir jūs jau žinote, kaip elgtis, o psichologija... Kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvienas muzikantas, atlikėjas, menininkas yra skirtingas ir reikia atrasti ryšį su juo.

Atėjau atlikti praktikos į LRT ir pasilikau čia dirbti. Po to nusprendžiau studijuoti aukštesnę pakopą, nes supratau, kad dar noriu tobulėti. 

– Kodėl išvykote būtent į Karališkąją Kopenhagos akademiją?

Studijuoju labai įdomią tonmeisterio specialybę. Tai – žmogus, kuris dirba su klasikos įrašais, su orkestrais, klasikinės muzikos atlikėjais. Tokią specialybę galima rasti ne kiekvienoje šalyje. Ji yra tik Kopenhagoje, Vokietijoje ir Amerikoje. Yra keletas atmainų Anglijoje, bet tai – ne visai tai, ko aš norėjau.

Norėjau būtent šios specialybės. Bandžiau savo laimę ir įstojau. Kurse mūsų yra labai mažai – tik keturi žmonės, čia sunku įstoti ir jie neruošia [šių specialistų] masiškai, nes supranta, kad tai labai siauram žmonių ratui skirta specialybė. Jie nenori išleisti labai daug specialistų, kurie vėliau būtų be darbo. Dėl to man labai pasisekė.