G. Grušas: moterų vaidmuo Bažnyčioje – ypatingas (interviu)

„Nemanau, kad reikia susitelkti ties kunigystės vaidmeniu, nes Bažnyčia yra daug platesnis dalykas negu tik hierarchija“, – tvirtina naujasis Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, „Savaitės“ paklaustas apie moterų kunigystę. Tačiau dvasininkas pabrėžia, kad moterys Bažnyčioje turi ypatingą vaidmenį.

Pirmasis Vilniaus vyskupijos vadovas – Andriejus I – savo pareigas pradėjo eiti prieš daugiau kaip 600 metų – 1388-ųjų vasarą, kai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Jogaila. O praėjusią savaitę į savo katedrą įžengė Gintaras Grušas – 43-iasis Vilniaus arkivyskupas ordinaras. Naujasis ganytojas pasirinko šūkį – malonė, gailestingumas ir ramybė.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas yra gimęs lietuvių išeivių šeimoje Vašingtone. Baigė matematiką ir informatiką Los Andželo universitete, dirbo IBM korporacijoje. O tada pranciškonų universitete Ohajuje pradėjo dvasines studijas, vėliau Romoje įgijo bažnytinės teisės daktaro laipsnį, primena portalas LRT.lt.

1992-aisiais Audrio Juozo Bačkio kvietimu atvyko į Lietuvą ir buvo vienas iš pagrindinių popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo kelionės į Lietuvą organizatorių. Vilniaus arkivyskupo paskyrimas buvo tik antrasis popiežiaus Pranciškaus paskyrimas. Prieš tai jis buvo paskyręs tik savo įpėdinį Buenos Aires arkivyskupijoje.

N. P. Pirmiausia, noriu Jus pacituoti: „Nuodėmingų ar tiesiog lengvabūdiškų pasiūlymų antplūdis užmarina poreikį Dievui, be kurio žmogaus likimas netenka galutinės prasmės.“ Ar tai reiškia, kad kiekvienas trokštame ryšio su Dievu? Bet kodėl tada sakote „užmarina“, tai nuodėmė stipresnė už Dievą?

G. G. Ne. Kiekvienas žmogus turi tą poreikį Dievui, mes, žmonės, taip esame sukurti. Ir jo siekiame, ir siekiame vienybės, ramybės, tai yra, to, kam esame sukurti. Kai sakau „užmarina“, tai nereiškia, kad nuodėmė nugali. Paprasčiausiai mus, mūsų dėmesį atkreipia.

Lygiai tą patį, ką mes darom su mažais vaikais, kai jie verkia – bandom nutraukti jų dėmesį nuo kokio nors dalyko, pabarškinam kokį nors blizgesį į vieną pusę ir atitraukiam jo dėmesį. Tas pats pasidaro mums. Čia kažkoks blizgesys, čia kažkas suskamba ir mūsų dėmesys atitrauktas nuo galutinio tikslo. Deja, labai dažnai tas dėmesio atitraukimas nuo Dievo, nuo mūsų galutinio tikslo mums yra žalingas.

N. P. „Tikrieji mūsų priešai visai kiti – tikroji kova vyksta dvasiniame lygmenyje su nuodėme ir demonais, kurie naudojasi mūsų silpnumais ir ydoms, kad nesigręžtume į viršų, į dangų, iš kur ateina pagalba“. Ar tikrai negalime sulaukti pagalbos vienas iš kito, tiesiog iš gyvenimo, galop savęs paties, o tik iš Dievo?

G. G. Ne, tikrai ir nesakau, kad nesulaukiam pagalbos – Dievas veikia ir per visa tai. Bet mūsų priešai – tie, prieš ką mes kovojam, tie patys demonai – naudoja mūsų silpnumus ir mūsų ydas, kad erzintų kitus ir nukreiptų dėmesį.

N. P. Ir dar noriu Jus pacituoti: „Liūdniausia, kai žmogus taip serga, kad nebejaučia alkio ar troškulio – gyvybę išsaugančio signalo apie būtiniausių dalykų stoką. Tada reikia pagalbos iš šalies – tų, kurie mus myli ir mumis rūpinasi“. Ar visada būtina gelbėti taip sergantį žmogų, jeigu jis pats save susargdino, o dažnai dar ir aplinkinius paverčia savo ligos įkaitu?

G. G. Mes, kaip krikščionys, esam tos pagalbos ar meilės vieni kitiems išreiškėjai. Net kai žmogus pats skęsta. Kartais mes norim pasakyti, kad skęstančiojo gelbėjimas – jo paties rūpestis, bet kaip krikščionys mes taip netikim. Jeigu Dievas atėjo į pasaulį mus gelbėti ir mus skatina padėti kitiems, tai ir mes taip pat [turim daryti]. Šiandienos visuomenė labai dažnai teigia, kad tvarkykis pats, išsigelbėk pats, bet tai iš tikrųjų ilgainiui griauna visuomenę. Jei mes kalbam apie tą bendrystę, kurios visi norim, tai turim ir patys dėti pastangas.

N. P. „Tikrieji taikdariai nėra pacifistai, kurie leidžia visiems daryti, ką nori, bet kariai, kurie narsiai atremia puolimus siekdami apginti ir išsaugoti Tiesą net mirties akivaizdoje“. Ar tai reiškia, kad siekdamas laisvės, tiesos, gindamas savo vertybes ar savo artimuosius ir neįstengdamas to pasiekti taikiai šių dienų žmogus turi kariauti, imtis jėgos? Tokiais atvejais Jūs pateisinate žmogų?

G. G. Nebūtinai kariauti. Ir mūsų taikdariai, mūsų kariai Afganistane ten nėra tam, jog visus susodintų į kalėjimus, kad būtų taika, bet padėti atsistoti ant kojų, ir tai reiškia, kad jie patys gali nukentėti, siekdami padėti kitam. Tas pats ir krikščioniui, tas pats ir mums. Mes negalim sakyti, kad nėra tiesos. Jei tiki Dievu, tai turi pripažinti, kad ji yra. Yra Dievas ir tai reiškia, kad kažkokia objektyvi tiesa yra. Jei išpažįsti tą tiesą, turi sugebėti ją apginti.

N.P. O dabar jau ne Jūsų citata. Naujasis popiežius kviečia „visada prieš akis turėti Gerojo Ganytojo pavyzdį, kuris atėjo į pasaulį ne tam, kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir gelbėtų tuos, kurie buvo pražuvę“. Turbūt ne veltui toks priminimas. Ar tą turėjote galvoje, kai, kalbėdamas apie Bažnyčios atsinaujinimą, sakėte, kad jis turėtų prasidėti nuo jūsų – vyskupų ir kunigų?

G. G. Taip, tai yra Gerojo Ganytojo pavyzdys, tai yra Kristaus mokymas, tai yra tarnaujanti lyderystė. Ir ta tarnystės dvasia turi būti mumyse, pradedant, žinoma, nuo vyskupų ir kunigų, bet ir pasauliečiai turi jos turėti. Visi krikščionys turi pereiti tą atsinaujinimą, kad galėtume padėti kitiems atrasti tą kelią.

N.P. Jūsų Ekscelencija, man teko girdėti tokį tikinčiųjų nusiskundimą, kad bažnyčioje jie iš senosios kartos kunigų nesulaukia to, ko tikėjosi, jų lūkesčiai nuviliami. Ar Jūs matote dvasininkų kartų kaitos problemą?

G. G. Jinai visada buvo, bet ne tik tarp dvasininkų. Ji būna visuose visuomenės sluoksniuose: tarp politikų, tarp mokytojų, visose srityse. Tai yra dalis mūsų gyvenimo eigos. Tiems, kurie bažnyčioje neatranda to, ko siekia, pirmas pasiūlymas – melstis už tą kunigą. Visi einam tuo ugdymo keliu, bandydami vienas kitą suprasti geriau ir melstis vieni už kitus.

N. P. Bažnyčia smerkia savižudžius, tačiau Ričardas Doveika nepabūgo ir laikė Mišias už savo valia iš gyvenimo pasitraukusį Vytautą Šapranauską, teigdamas, kad toks jo elgesys buvo nuodėmė ir klaida, ir kviesdamas už jį melstis. Ar šiuo atveju galima kalbėti apie tarnystę ir gelbėjimą tų, kurie buvo pražuvę, kaip kvietė popiežius?

G. G. Taip, tik aš nenaudočiau žodžio „nepabūgo“, nes visada galima melstis už visus. Mes meldžiamės už visus nusidėjėlius, už gerus žmones, už mirusius. Visad kyla įtampa, kai kažkas nusižudo, nes tai, kaip jis ir minėjo, yra nuodėmė. Krikščioniškų laidotuvių Mišių negalima [laikyti], o Mišios ir malda ne tik kad galimos, bet ir skatinamos už visus. Tai nebuvo čia kažkoks ėjimas prieš visus. Buvo krikščioniškos pareigos melstis tiek už mirusius, tiek už gyvus vykdymas.

N. P. Esate sakęs, kad vienu metu rimtai galvojote apie santuoką, bet pasirinkote dangišką ryšį. Dviejų skirtingų lyčių santykis yra mūsų pasaulio tęstinumo garantija – tai mūsų gyvenimas. Vadinasi, jūsų, turiu galvoje dvasininkus, gyvenimas prieštarauja prigimčiai. Esate tarsi nubausti. Gal celibatas turėtų būti atšauktas?

G. G. Tikrai nevadinčiau mūsų nuskriaustaisiais. Mūsų žmonijos išlikimui reikia, kad būtų šeimos, ir Bažnyčia labai remia šeimų kūrimą, gyvenimą. Bet kad žmonija išliktų, nebūtina, kad kiekvienas žmogus sukurtų šeimą. Tai yra labai svarbu. Bet yra kažkas kur kas daugiau. Kaip minėjau savo pamoksle – reikia žvelgt aukštyn. Celibatas yra irgi pasiaukojimo kelias, kaip ir kunigystė.

Prisimenu, kai išėjau pašaukimo keliu, mano draugai ir draugės niekaip negalėjo suprasti, kaip galiu pasirinkti celibato kelią. Tie patys po 30 metų, jau užauginę savo vaikus, jau visai kitaip kalba apie celibatą. Tai jau nebėra didžiausias išsižadėjimas. Jie jau išėjo tėvystės kelią ir žino, kad yra dalykų, kurie reikalauja aukos, bet duoda daug malonių, dovanų. Ir tai yra vienas iš tų pašaukimo kelių.

N. P. O ką manote apie moterų kunigystę? Ar Katalikų Bažnyčia gali taip pasikeisti, kad priimtų tokį iššūkį?

G. G. Dėl moterų kunigystės popiežius Jonas Paulius II padarė studiją. Ten buvo dideli debatai, bet teologinis ir popiežiaus sprendimas buvo, kad Bažnyčia negali eiti tuo keliu. Iš kitos pusės, prielaida to klausimo visada yra – ar čia nėra kažkokios diskriminacijos? Yra dalykų, kuriuos moterys gali duoti, kurių vyrai negali duoti. Tiek šeimoje, tiek ir Bažnyčioje. Tai yra tos dovanos, tie talentai, mums duoti. Bažnyčioje – ir Marijos pavyzdys, ir Šventam Rašte – šventosios moterys. Nereikia pamiršti, kad po Jėzaus kryžiumi buvo vienas mokinys ir visos moterys. Jos turi ypatingą vaidmenį – ir tada, ir šiandienos Bažnyčioje. Nemanau, kad reikia susitelkti ties kunigystės vaidmeniu, nes Bažnyčia yra daug platesnis dalykas negu tik hierarchija.